Shorts Critics. Agata Tracevič: „Kaltūnas yra metafora“

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programoje „Europos blyksniai“ – 4 lietuviški trumpametražiai filmai. Tarp jų – animacinis režisierės Agatos Tracevič darbas „Plica Polonica“ (liet. kaltūnas, stipriai susivėlę plaukai), su kuriuo jaunosios kartos kūrėja šiemet baigė studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nors laukia premjera visą vaikystę lankytame „Vingyje“ ir kelionė į „Animateką“ Liublianoje, pavyko susitikti ir pasikalbėti apie kūrinį bei animacijos lauką.

„Būsiu lauke su oranžiniu paltu ir geltona kepure, ir gurkšnosiu arbatą“, – kelias minutes prieš pokalbį brūkšteli Agata.

– Plitsa polònitsa. Teisingai tariu?

– Tiesą sakant, jau pati nelabai žinau. Pati visada tariau plyka polonyka. Bet, kai buvo diplomų įteikimas, perskaitė plytsa polonytsa. Tai tapo mūsų inside joke ir man net natūraliau taip atrodo. Kažkaip netaisau specialiai žmonių. Čia lotyniškas pavadinimas.

– Filme tarp lietuviškų monologų protarpiais nuskamba ir lenkiškos frazės, pats pavadinimas lotyniškas. Kaip kilo mintis apjungti šias kalbas?

– Lotynų k. yra toks vos ne bendras dalykas, kuris visų pirmą referuoja į kaltūną kaip ligą – kažkada realiai žmonės tikėjo, kad čia rimta liga. Net skaičiau, kad ieškojo būdų, kaip „epidemiją“ sustabdyt. 

Man kaltūnas yra susipainiojimo metafora. Tai mano gyvenime daug kur pasireiškia, pavyzdžiui, tautinėj tapatybėj, nes esu lenkė-lietuvė. Nežinau, kaip lietuvių šeimose, gal irgi taip buvo, bet labai daug mes viens kitą kaltūnuotais vadindavom. Po to pradėjau domėtis bendra ATR istorija, ir kažkodėl būtent Lietuvos ir Lenkijos teritorijose kaltūno „epidemija“ buvo. Tai pasirodė juokinga, bet kartu ir kažkas, kuris apjungia abi mano tapatybes. Mano smegenyse taip ir vyksta viskas – pusė sakinio lenkiškai, pusė lietuviškai, tai tiesiog mano natūrali būsena.

– Filme daugybė laiptų, sūpynių, pastatų. Gal iš pastarųjų išėjo kažkoks konkretesnis Vilniaus mikrorajonas?

– Jo. (juokiasi)

– Čia kuris?

– Naujininkai, tarp stoties ir viršutinių Naujininkų. Esu užaugus Dzūkų gatvėj. Labai keista gatvė – ten daug ir naujesnių pastatų, ir trobelių. Po to pradėjau daryti sau eksursijas po visus tokius kiemelius. Kažkuo gražus ir keistas rajonas, dažnai jaučiuosi jo įkvėpta.

– Gal gali papasakoti, kokia fone matomų nuotraukų kilmė? Ar jos iš asmeninio gyvenimo?

– Jo, jas kolekcionavau. Turėjau tokį didelį archyvą nuotraukų, nes su juosta pradėjau šešiolikos kažkur fotografuot, ir būtent šios nuotraukos buvo iš pandemijos. Nekalbėjau pačiam filme konkrečiai apie pandemiją, bet labai daug ištakų iš jos.

– O koks paskutiniosios nuotraukos kontekstas?

– Bandau prisiminti, kuri buvo paskutinė...

– Regis, trys moterys sėdi.

– Aaai, pati paskutinė, taip! Ten yra mano mama, teta ir močiutė. Jos mano mėgstamiausios raganos (juokiasi). Manau, daug tokių pasąmoninių sprendimų filme kilo iš gyvenimo su jomis. Močiutė visada būdavo juokinga, kaltūnuota vadindavo ir raganom gąsdindavo, ir mistinių įsitikinimų turėjo. Labai norėjau ją įdėti, nes dabar jau serga Alzheimeriu – ji labai pasikeitusi, atrodo truputį kaip kitas žmogus. Norėjau ją įsiamžinti sau, tiesiog tokią fainą kompaniją parodyt.

– Kaip filme narplioji raganystės motyvą?

– Truputį apie Jungą domėjausi, kaip jis mato raganas. Jis jas iš esmės apibūdina kaip tamsiąją moters pusę. Jau seniai moterys bando nebebūti tokios visiems patogios, siekia tapti autentiškesnės sau. Trumpai tariant, ragana man yra autentiškumas, buvimas savimi ir ištikima sau neatsiprašant.

– Mūsų ar kiek jaunesnė karta užaugo su prietaringais suaugusiaisiais, tai labai persiduoda. Ar sutiktum su tuo?

– Man gal labiau persiduoda kūryboje. Tai žavinga ypač dabar, kai, atrodo, gyvenimas ir pasaulis pasidarė logiškesnis, rimtesnis. Kas nėra blogai, bet labai smagu būna per kūrybą pasižiūrėti į tą prietaringumą. Čia toks visiškai random, bet man sakydavo, kad, jeigu suvalgysi vieną puodelį žemuogių, visiems metams tau užteks geležies. Ir aš tuo nuoširdžiai tikėjau iki dabar, kol man kažkas nepasakė, kad čia gi nelogiška, o aš galvojau: „Ką? Man visą vaikystę melavo?“. Aš gi ir taip būčiau valgiusi jas.

– Galėtum plačiau papasakoti apie titruose minimus žmones?

– Titruose minėjau Artūrą Bukauską, darbo vadovą, fainai susidirbom, skatino mane kūrybiškai ir labai dėl to džiaugiuosi. Tada Edita Nazarova, ji man padėjo truputį su scenarijum, nes (juokiasi) niekad nerašiau scenarijų išvis. Čia toks filmas, kur beveik visas roles turėjau užimti, tai padėjo su tuo – suprasti, kaip išvis nuo ko pradėti. Ūla sukūrė garsą filmui ir labai džiaugiuosi, nes nieko apie garsą neišmanau, negalėčiau dar ir tuo užsiimti. Labai padėjo, daviau jai daug laisvės, gal tik sakiau, kur daugmaž norėčiau kažką išgirsti, bet čia tik trupinėliai.

– Kiek laiko turėjai omeny, kad baigiamąjį darbą VDA kursi kaltūno tema?

– Turbūt prieš ketvirto kurso vasarą jau turėjom galvoti apie tai. Tikrai žinojau, kad labai noriu filmą padaryti, norėjau sau iškelti sunkesnę užduotį – gal po to nebus tokių galimybių ir resursų, laiko. Bet pati idėja su kaltūnu visai senokai buvo užgimusi, tik vis negalėjau rasti, kaip apie jį kalbėti. 

– Galbūt žaviesi kažkurių vietinių ar užsienio animacijos autorių kūryba?

Animacijos bendruomenė Lietuvoje yra gan maža, tai dažniausiai viens kitą pažįstam. Man visai gražūs yra tokie labai poetiški ir jautrūs Eglės Davidavičės filmai; visai juokinga, ji buvo mano gynimo komisijoj. 

Galiu papasakoti, kaip išvis animacija susidomėjau. Kai buvau septyniolikos, dalyvavau dirbtuvėse, stovykloje „Kino knyga“. Kažkaip negalvojau, kad susidomėsiu kinu, tiesiog norėjosi pasibandyt, bet daug tapiau, iliustracijų paišiau, buvau tokia visiška dailiošnikė. Ir buvo atėjęs Gediminas Šaulys parodyti savo filmų. Tuo metu galvojau, kad Lietuvoj neįmanoma animacijos kurti – tai per sudėtingas procesas, čia nėra nieko, kas tai daro. Ir jis parodė tokį labai žavingą savo filmą „Kaukai“, septyniolikmetė aš su atvėpusiu žandikauliu sėdėjau, galvojau: „Oho, čia taip galima?“. Nuo to momento įsimylėjau animaciją. Po to pas Šaulį pirmam kurse turėjau praktiką – mes visi čia susipainioję tarpusavy.

– Gal sudėtingiau su žmonių reakcijomis į animaciją? Palyginus su kitomis meno šakomis.

– Oi, jo, įdomi tema šita. Man iki šiol keista, kad, pavyzdžiui, kai Guillermo del Toro pasakė, kad animacija yra įrankis ir kinas, visi kažkodėl nustebo. Nes taip, taip yra, bet dažniausiai žmonės asocijuoja animaciją su vaikišku kinu. Kas nėra blogai, tiesiog gaila, kad į ją kartais nežiūrima taip rimtai, kaip į vaidybinius filmus, nors darbo kartais reikia kažkuriais atžvilgiais net daugiau įdėti. 

Bet matosi progresas, pavyzdžiui, Klaipėdoje yra festivalis „BLON“, skirtas vien animacijai . Su kiekvienais metais matosi, kad daugiau žmonių ateina. Akademijoj visada bardavau žmones, kurie vadindavo savo filmus „filmukais“. Tai dažnai naudojama animacijoj ir, pagalvojus, juokinga [filmą], vien todėl, kad jis animacinis, vadinti „filmuku“, nors ten darbo yra tikrai valandų valandos. Manau, po truputį pralaušim tuos įsitikinimus. Bent tikiuosi.

– Ką ketini veikti toliau?

– Šiuo klausimu man ypač didelis kaltūnas įsiveisęs (juokiasi). Nes tiek dabar pasirinkimų, taip pripratus buvau prie akademinio gyvenimo... Po to išeini ir supranti, kad „Dabar viską galiu daryt“, bet „O, ne! aš galiu viską daryt!“.

Kilo įvairių minčių, yra užuomazgų, projektų. Galbūt toliau trumpo metro filmą daryti, bet aš truputį tinginė ir neprisėdu prie scenarijaus. Šiuo metu dirbu vienoj studijoj, darom animacijas, tai kartais būna sunku šiaip atsikvėpti ir pagalvoti apie tai. 

Taip pat galvojau apie magistrą – truputį trūko kino dalykų bakalaure, visai kitoks buvo fokusas ir kartais jaučiu trūkumą žinių. 

Daug klausimų šiuo momentu, bet iš esmės bandau išmokti adultinti (juokiasi). Leidžiu sau truputį panuobodžiauti, pagalvoti ir tiesiog paegzistuoti, nes, manau, tas irgi labai svarbu. Ypač dėl to, kad tas filmas mane išsekino. Kartais reikia pavirškinti viską, kas atsitiko ir dabar vyksta. Manau, kiti metai galbūt bus man ramesni, bet aš visada taip sakau ir niekad taip nebūna (juokiasi). 

 

Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu. 

„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.