Shorts Critics.Subrandintas Vilniuje,pripažintas Japonijoje
Festivalis „Scanorama“ kvietė žiūrovus išvysti virš dvidešimties trumpametražių filmų iš senojo žemyno, kuriuos apjungia programa „Europos blyksniai“. Joje buvo rodomi ir keli lietuviški filmai, o vienas jų jau yra spėjęs sulaukti įvertinimo net tolimoje Japonijoje. Pijaus Mačiulskio režisuotas kūrinys „Naiku“ (2023) Jūbario tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje pelnė Didįjį prizą trumpametražių filmų kategorijoje.
„Naiku“ mus nukelia į siurrealaus Vilniaus industrinį užkampį, kur į ekraną įsiveržia chaotiška energija pulsuojančio jaunimo perpildytas džipas. Virš jo sklendžiantis užburiantis aitvaras sužavi vienišą praeivį Adomą, kuris šalikelėje palieka staiga nebedominantį metalinį vamzdį. Paslaptingos, bet ciniškos grupelės suintriguotas jaunuolis, nusprendęs įsėsti į jų automobilį, iškart yra priverčiamas atsikratyti savo bagažu, kuris šveičiamas ant gatvės lydint pašėlusio paauglių juoko. Neprognozuojamo keleivių elgesio ir pavojingo vairavimo sukelta emocija sufleruoja, jog pamestas Adomo krepšys nebus pirmoji vaikino auka norint pritapti.
Stilinga veiksmo scena žiūrovus efektyviai paruošia likusio kūrinio atmosferai: džipo variklio garsas tiesiog pulsuoja baime keliančiu agresyvumu, o chuliganų šūksniai „Memento mori“ (lot. „atmink, kad mirsi“) anonsuoja egzistencines „Naiku“ potemes. Jaunimui lakstant pramoniniu rajonu, automobilio viduje pastebime ir subtilias detales, leidžiančias suprasti, kad stebimi veikėjai funkcionuoja pagal alternatyvios realybės taisykles - vairuotojas vadovaujasi ant rankos nupieštu laikrodžiu, lyg niekur nieko automobilio priekyje klūpo ir pedalus rankomis valdo nusižeminęs būrio narys.
Persikėlę ant niūraus pastato stogo, mes Adomo akimis pamažu sužinome apie grupelę vienijantį žiaurų žaidimą. Visi dalyviai yra suskirstomi poromis, iš kurių laimėjęs rungiasi toliau, o pralošęs grįžta su mėlyne po akimi ar krauju burnoje. Belaukiant kol baigsis paslaptingo turnyro raundai, režisierius mums leidžia stebėti savo eilės belaukiančių ar jau sužaidusių dalyvių elgesį.
Nors kiekvienas įtikėjęs į tą pačią sistemą, jie savais būdais teisia vienas kito elgesį. Palaipsniui pastebime ir nuo žaidimo jau pavargusių, pastoviai jame pralaiminčių dalyvių neviltį, dar labiau išryškėja dominuojančių narių ciniškumas. Filmas leidžia suprasti, kad komentuoja opias modernios visuomenės ydas, bet išlieka ištikimas pasakojamai istorijai bei jos veikėjams, o paslėptos esmės per daug neakcentuoja. Tokiu būdu išlaikomas geras balansas, netrukdantis žiūrovams susikoncentruoti į siužetą.
Adomas stebi vienas po kito grįžtantį sužalotą vaikiną ar merginą, nors vis dar nesupranta kas jo laukia. Tačiau puikiai žino, ką gali laimėti – jį taip traukiantį aitvarą, kurio kontrolė atitenka „išgyvenusiam“ kiekvieną etapą. Prizas šioje grupelėje tarsi simbolizuoja galios poziciją, atsakymą kasdieninėje nežinomybėje. Režisierius Pijus Mačiulskis aktoriaus Eriko Vojevodino akyse pastebėjo gilų žvilgsnį, kurį puikiai panaudojo demonstruojant nuoširdų Adomo norą filmo pradžioje pakelėje numestą vamzdį savo gyvenime pakeisti kažkuo prasmingesniu.
Į aitvaro pusę vis dirsčiojančio jaunuolio žingeidumą netrukus pakeičia nuožmus troškimas. Galiausiai sulaukęs savo progos, pagrindinis veikėjas pirmajame etape užčiuopia varžovo silpnumą bei savyje netikėtai atranda žudikišką instinktą. Po pergalės žaidime, kurį būtų galima pavadinti žiauresne biliardo versija, vaikinas privalo kamuoliuką sviesti oponentui į veidą. Supratęs, kad šios taisyklės apeiti nepavyks, Adomas žengia lemiamą žingsnį bei tampa vaizduojamos sistemos dalimi.
Turnyro scenos sukuria realaus pavojaus jausmą. Agresyvūs garso efektai, įtikinami aktorių judesiai ir dinamiškas montažas įtikina, kad stebime žiaurią kovą su milžiniškomis pasekmėmis. Tiesa, nesu tikras, ar režisieriaus rinktasis aštrus kadrų perėjimo būdas yra tinkamas visoms scenoms. Kūrinys savyje turi užtektinai emocinio svorio ir jį nešančių originalių vaizdinių, tačiau ne visiems jiems buvo suteikta užtektinai laiko kvėpuoti. Tai apribojo galimybę iki galo išjausti kertinius momentus, o retsykiais net ir sutrukdė akimirksniu suprasti žaibiškai pavaizduotus įvykius.
Filmo gebėjimais keisti bėgius aš įsitikinau, bet kartais jie buvo permetami staigiau, nei norėtųsi. Pavyzdžiui, pasirinktas nutrūkstančių kadrų montažo stilius vieną tyriausių ir vieną žiauriausių kūrinio akimirkų atskyrė tik trisdešimties sekundžių intervalu. Susitapatinti su pagrindiniu veikėju būtų lengviau, jei ekrane aiškiau matytųsi jo viduje verdančios dilemos.
Režisierius Pijus Mačiulskis žiūrovams suteikė visą reikiamą informaciją suprasti Adomo virsmui, o jei dar ir būtų skyręs laiko personažo veide pastebėti moralines svarstykles ir kertines jų nusvyrimo akimirkas, didelių priekaištų filmui „Naiku“ rasti būtų sunku.
Dvidešimties minučių eigoje kūrybinei komandai nekilo sunkumų perteikti pasimetusio modernaus jaunimo neviltį bandant įsilieti į bauginantį suaugusių gyvenimą. Pasibaigus filme vaizduojamam turnyrui, nugalėtojas neišvengiamai susiduria su kuo kitu, nei galėjo tikėtis. Tuo tarpu žiūrovams paliekama užduotis pamėginti sau atsakyti į po seanso ore tvyrančius klausimus. Ar pergalė pateisina bet kokius priimtus sprendimus? Ar šiame gąsdinančiame pasaulyje įmanoma įsitvirtinti nepaaukojus moralinio teisingumo?
Tekstas parengtas kino kritikos mokymų programos „Shorts Critics 2023-2024“ metu.
„Shorts Critics“ – kino kritikos mokymų programa, skirta pradedantiesiems kino kritikams, žurnalistams ar kultūros komunikacijos lauke dirbantiems specialistams, kurie siekia gilinti žinias kino kritikos srityje, lavinti įgūdžius tekstų rašymo srityje, įgyti praktinius įgūdžius trumpametražio kino kritikoje. Kino kritikos mokymų programą „Shorts Critics“ organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
