Menas mylėti meną. Linas Vildžiūnas: „Kritikas visada turi vadovautis meilės menui principu“
Kino kritika yra neatsiejama kino proceso dalis. Tačiau ši profesija ir jos atstovai visad labiausiai kvestionuojami: kokia jų įtaka filmo likimui, žiūrovų pasirinkimui ir kino salių lankomumui, publikos edukacijai, skonio lavinimui. Vis ginčijamasi, ar svarbi kritika kino raidai, ar ji iš viso reikalinga ir beegzistuoja šiais socialinių medijų ir viešųjų ryšių įsigalėjimo laikais. Šiandien kino kritika tampa kino vartojimo vadovu, patariančiu, kokį audiovizualinį produktą vartoti, o kokį ne. O tokios kritikos, kuri analizuotų filmą, parodytų jo kontekstą, pasvertų jo vertę, suteiktų jam naujų prasmių, taptų raktu į filmą, nėra daug ir ją rašyti itin sunku.
Rinktis kino kritiko profesiją – labai drąsus ir rizikingas žingsnis. Tiesą pasakius, racionaliai sunkiai paaiškinamas. Kino kritiko profesijos pasirinkimas, kaip taisyklė, yra meilės kinui, ar net tam tikro „apsėdimo“ pasekmė. Neįveikiamo noro žiūrėti filmus, galvoti apie juos, diskutuoti, rašyti. Anot garsiojo prancūzų kino kritiko, kino istoriko Jeano Douchet, kurio vardas neatsiejamas nuo žurnalo „Cahiers du cinéma“ Naujosios bangos laikais, „kino kritika yra menas mylėti meną mylėti“. Juk kinas tikrai yra menas mylėti tą realybę, kurią filmuoji – žmones, peizažus, vietas. Kritiko misija nėra teisti, o mylėti kiną ir ginti jo vertybes.
Pokalbių ciklas „Menas mylėti meną“ skirtas pasigilinti, o ką apie kino kritiką mano Lietuvos kino kritikai. Įvairių kartų ir patirčių. Kalbinant kolegas norėjosi išlaikyti pusiausvyrą tarp jų asmeninių prisiminimų, patyrimų, laikmečių konteksto ir visada aktualių profesinių klausimų bei temų, rūpinčių visiems užsiimantiems kino tyrinėjimu. Kiekvienas šių pokalbių – tikra profesinė pamoka, ir, žinoma, malonus susitikimas su kolegomis.
Neringa Kažukauskaitė
Kino kritikas, redaktorius, leidėjas Linas Vildžiūnas (g.1949) į kiną atėjo po istorijos studijų Vilniaus universitete. Rašyti apie kiną pradėjo 8-tojo dešimtmečio viduryje. Dirbo Respublikinėje kino filmų nuomojimo kontoroje, LRT, savaitraštyje „Literatūra ir menas“, Lietuvos kino studijoje, Mokslų akademijos Istorijos institute ir Filosofijos, sociologijos ir teisės insttute ir kt. Taip pat keletą metų buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos atsakingasis sekretorius, ir ilgą laiką --LKS kino kritikų gildijos patikėtinis.
L.Vildžiūnas ne tik autoritetingas kino kritikas, bet ir kultūros periodikos -- savaitraščio „7 meno dienos“ bei žurnalas „Kinas“ -- leidėjas bei ilgametis buvęs vyriausiasis redaktorius.
Dabar jau nedažnai pasirodantys Lino tekstai išsaugo aukštą kino kritikos profesionalumo lygį, atskleidžia platų tiek kino, tiek istorinį kontekstą, pasižymi giliomis kritinėmis įžvalgomis ir drąsa turėti savitą požiūrį į šiuolaikinio kino reiškinius.
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
– Kada ir kaip jūsų gyvenime atsirado kinas?
– Vaikystėje. Augau Vilniuje, kur gyvenu nuo dviejų metų. Klaipėdos, kurioje gimiau, beveik neatsimenu. Taigi, galiu save laikyti beveik vilniečiu. Kaip dauguma mokinių, dažnai bėgdavau iš pamokų. O kur dėsiesi pabėgęs – eisi į kiną... Dieninių kino seansų bilietai kainuodavo 10 kapeikų. Nedideli pinigai. Taip aš žiūrėdavau viską, kas tik pasitaikydavo, ką rodė, net revoliucinius rusų,
kinų, korėjiečių filmus ir t.t. Bežiūrėdamas pradėjau po truputį atsirinkti ir suprasti kiną.
– Ar norėjote, kad kinas taptų jūsų profesija?
– Norėjau. Ir tokių buvo daugiau, kad ir mūsų klasėje, net nusifilmavusių epizoduose, bet taip ir netapusių kino kūrėjais.
– Jūs norėjote kurti kiną, o ne galvoti apie jį?
– Taip, norėjau daryti kiną. Bet, ačiū Dievui, tai neįvyko.
– Kodėl tuo džiaugėtės?
– Todėl, kad aš taip jaučiu... Kai baigėm mokyklą, viena klasės draugė man pasakė: „tu gali rašyti, kalbėti apie kiną, bet sunkiai įsivaizduoju, kad tu, būdamas toks racionalus, galėtum kurti kiną.“ Ir ji buvo visiškai teisi.
– O kaip vis tik nutiko, kad pasukote į kiną?
– Čia jau kita istorija. Baigiau VU istorijos studijas, buvau jau vedęs, artėjo skirstymas, nes tais laikais už išsilavinimą trejus metus turėjai atidirbti pagal paskyrimą. Mane pakvietė dirbti TSKP istorijos katedra, ir, kad pasilikčiau Vilniuje, sutikau. Netgi važiavau pusei metų tobulintis į Kijevą, išlaikiau kandidatinio minimumo egzaminą. Dabar net sunku įsivaizduoti tokį istoriją išprievartavusį mokslą, nors, kita vertus, Putino Rusija neatsilieka... Po trejų metų šoviau iš akademinio pasaulio kaip kamštis. Prisimenu, kaip katedros vedėjo pavaduotoja perspėjo: „Gerai pagalvok, ką darai. Čia garantuota vieta, kur tu ruošiesi eiti?“. „Ten, kur negarantuota“, – atsakiau. Ir parašiau pirmą recenziją, kurią nunešiau Sauliui Macaičiui, tuometiniam žurnalo „Kinas“ redaktoriui. Buvo 1975 metai. Macaitis paėmė mano recenziją, bet, sakau, aš ieškau darbo. Ir jis nuvedė mane į gretimą kabinetą, kur buvo Kino filmų nuomojimo kontoros reklamos padalinys. Jam vadovavo Gražina Vildžiūnaitė.
– Jūsų giminaitė?
– Ne, ir ne linkinčioji gera. Turėjau būti banalios kino reklamos sraigtelis ir neišsišokti. „Priviso čia genijų“ buvo kasdienis jos posakis. Po metų, pakviestas kinematografininkų sąjungos, viršininkei neleidus išvažiavau į jaunųjų kinematografininkų simpoziumą Maskvoje. Tai buvo svajonių viršūnė. O grįžęs buvau iškviestas pas kontoros direktorių ir išmestas iš darbo. Išėjau į gatvę, bet netrukus ėmiau dirbti televizijoje, ir viskas po truputį prasidėjo. Ir Macaitis man pirmas ištiesė ranką.
– Nuo kino jau nebenutolote?
– Ne, nebenutolau. Bet darbus keisdavau dažnai. Ir kažkaip sekėsi. Sėdėdamas namie netikėtai sulaukiau LRT kultūros redakcijos vadovo Algio Kratulio skambučio ir pasiūlymo rengti laidas apie kiną. Tai buvo 1977-ieji. Aš ten metus išbuvau, kas antrą savaitę lįsdavau į eterį, bet vėl išėjau, nes mane pakvietė į atsilaisvinusią vietą savaitraštyje „Literatūra ir menas“, teatro ir kino skyriuje. Dirbome kartu su Valdu Vasiliausku, kuris buvo mano šefas, atsakingas už teatrą, o aš – už kiną.
Paskui per durną galvą įsidarbinau Lietuvos kino studijoje, scenarinės kolegijos redaktoriumi, suviliotas dvigubai didesnio atlyginimo. Laikas studijoje buvo pilnas įtampos, užkulisinių intrigų, netrukus iš Maskvos grįžo Vytautas Žalakevičius. Lietuviškam kinui tai buvo prasti metai. Išėjus Juliui Lozoraičiui dažnai keitėsi studijos direkcija, Kinematografijos komitetas tapo tikru ideologiniu prievaizdu. Apie tai šiandien nešnekama, bet sugrįžus V. Žalakevičiui prasidėjo beveik iracionalūs destrukciniai dalykai. Pats patyriau, kaip buvo žlugdomas Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“, bandant įtraukti ir redaktūrą. Išdirbau ten dvejus metus ir išėjau, nes buvo nebeįmanoma. Dabar tie dalykai iš esmės nusitrynę, apsišlifavę. Galbūt ypatingos reikšmės ir neturi. Galų gale, ar lietuvių kinas bendroje sąstingio atmosferoje galėjo būti smarkiai geresnis?
– Bet dirbdamas tuos įvairius darbus, visą laiką vis tiek rašėte apie kiną?
–Taip, bet dėl šeimyninių aplinkybių vėliau nustojau rašyti apie lietuvių kiną. Nebent retkarčiais apie dokumentiką.
-- Apie nelietuviškus filmus rašote ir iki šiol.
– Rašau, bet tik kai spaudžia reikalas. Kai redakcijoje reikia „užlopyti“ skylę. Iš esmės nuo 1990-ųjų laikau save daugiau ne kritiku, o leidėju.
– O kaip, iš ko mokėtės rašyti apie kiną, juk specialių mokslų nebuvote baigęs?
– Mano manymu, kritiko profesija specialaus išsilavinimo nereikalauja. Geru kino kritiku (labai nemėgstu žodžio “sėkmingas”) gali tapti bet kuris kinu besidomintis išsilavinęs žmogus. Jeigu tik turi tam vidinės motyvacijos.
Be abejo, kino studijos duoda nemažai. Visų pirma, galimybę susipažinti su kino istorija, daug filmų pamatyti, o tai yra svarbiausias dalykas. Gauni kino istorijos pagrindus. O daugiau – kaip galima išmokyti būti kino kritiku? Svarbiausia kritikui – būti kontekste. O išlikti kontekste nėra lengva, nes reikia nuolatos žiūrėti filmus ir skaityti apie kiną. Aš, pavyzdžiui, jau seniai esu iš to konteksto iškritęs. Jeigu man reikia parašyti recenziją, galiu parašyti, ir ji gal nebus blogesnė, bet platesnis kontekstas yra būtinas.
Pavyzdžiui, praėjusiame „Kino pavasaryje“ pagaliau pamačiau režisierės Chantal Akerman filmą „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“, kuris man paliko didžiulį įspūdį. O svarbiausia supratimą, kad kiną riekia žiūrėti savo laiku, o ne po penkiasdešimties metų. Pamačiau, kad jau tuo metu buvo toks kinas, kurį vėliau pradėta vadinti lėtuoju arba statiško kadro. Tai absoliučiai griežtai išlaikytas statiško kadro kinas. Trijų valandų trukmės, kuris, nepaisant savo statikos, turi nepaprastos vidinės įtampos. Vienintelis priekaištas – prikišamai ant staliuko padėtos žirklutės, tolesnio veiksmo postūmis. Jų galėjo nebūti. Ta įtampa yra padiktuota aplinkybių, taip pat puikios aktorės Delphine Seyrig, nepaprastai talentingos režisierės, kuri tiksliai žino, ką daro.
Kai turi tokią spragą, paskui gilesnius dalykus vertini kažkaip ne visai kontekste. Nematai tų pradinių dalykų, ištakų. Galų gale, net ir Šarūno Barto kinas, kuris 10-ojo dešimtmečio pradžioje atrodė toks novatoriškas, turėjo savas ištakas, nebuvo atsiradęs iš nieko. Manau, kad seną kiną turi žiūrėti visi, kurie nori tapti kino kritikais ir bandyti rašyti, nes be kino istorijos niekaip neišsiversi. Kitaip, kaip sakė Levas Tolstojus, bus: „matau tvorą – rašau „tvora“.
–Tačiau apie kiną dabar rašo blogeriai, influenceriai, įvairių kitų sričių žmonės. Ir kai kurie rašo visai patraukliai. O kas yra profesionali kino kritika? Kuo ji skiriasi nuo tiesiog rašymo apie kiną?
–Taip, neprofesionalai gali kalbėti ar rašyti patraukliai, duoti patarimų, ką rinktis žiūrėti, bet nuo profesionalios kino kritikos tai skiriasi analizės lygiu. Kritika – tai ne vien tik tavo emocinis, asmeninis santykis su pamatytu filmu. Profesionalios kritikos skiriamasis bruožas yra analizė, ir subalansuotas santykis tarp subjektyvaus požiūrio, kuris neišvengiamas, ir tiksliai pastebėtų filmo vertybinių, estetinių ir kitų ypatybių. Tai sudėtingas derinys. Kiekvienas filmas vis kitoks. Neįmanoma išmokti būti kino kritiku, 
nemokant žiūrėti kino. Ir turiu pasakyti, kad išmokti žiūrėti kiną ir sugebėti jį vertinti nėra lengvas dalykas. Tai atsiranda, bet ne iš karto. Reikia daug praktikos, kad pastebėtum tarp pelenų blykstelint deimantą.
Lygiai kaip neįmanoma išmokti rašyti scenarijus įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse ir kursuose. Ten moko kažkokių bendrybių, iš kurių nieko neišeis. Deja, visa kino sistema dabar grindžiama tomis bendrosiomis taisyklėmis. Tai kino niveliavimas. Iš esmės dėl to dabartinis kinas yra toks pilkas ir neįdomus, nes jame pranyksta kūrybinis pradas, kūrybinė kibirkštis. Todėl tik retkarčiais pasitaiko dėmesio vertas filmas. Kiekvienas filmas ir kiekvienas scenarijus yra nenuspėjamas. Kokios ten gali būti tos taisyklės? Aišku, dar nuo graikų laikų yra bendrosios dramaturgijos taisyklės – veiksmo užuomazga, vystymasis, kulminacija, atomazga. Bet dabar dramaturgijos nebereikia. Dabar reikia naratyvinio kino. O koks naratyvas yra Akerman filme „Žana Dilman...“?
– Tai kas yra geras filmas? Ką labiausiai vertinate kine?
– Man rodos, kad senovės graikai vis dėlto buvo teisūs. Menas turi turėti katarsio poveikį. Katarsis yra nenuspėjamas dalykas, bet jisai privalomas. Užkoduotas arba dramaturgijoje, arba estetikoje, vaizde. Jei šito nėra, tai filmas į aukščiausias pakopas pretenduoti ir negali. Yra labai daug neblogų, vidutiniškų filmų, o apie šlamštą nėra net ko šnekėti. Jo begalė.
– O ko neatleistumėte kine?
– Daug ko. Visų pirma, politinės konjunktūros, nes tai spekuliacija. Ir, deja, tą reikia pasakyti apie lietuvių kiną, kuris dabar tarnauja naujajai ideologijai. Partizanų mitui. Tik keletas filmų, kur to išvengta: Raimondo Banionio „Purpurinis rūkas“, garbingai prisiimtą įsipareigojimą įvykdė Š. Bartas. „Sutemose“ – filmas, parodantis visą to laikotarpio siaubą, sudėtingumą ir nevienareikšmiškumą. Prie konjunktūros labai greitai prilimpama. Kaip prie deguto, kurio nebenugramdysi.
– Apie bendravimą su kolegomis noriu paklausti. Kiek jisai svarbus ir įtakojantis profesinę veiklą.
– Bendravimas visiškai prapuolė. Jo nebėra. Arba aš per senas ir iškritęs ir iš šio konteksto. Privalėčiau pažinoti, bet nepažįstu net kai kurių „Kino“ autorių. Laisvė veda į individualizmą. Be to, nebeliko telkiančios Kinematografininkų sąjungos funkcijos. Kokie karšti, kritiški aptarimai, diskusijos ten vykdavo! Tai labai mobilizavo kritiką, net pavertė ją kovos įrankiu. Pavyzdžiui, kai dirbau „Literatūroje ir mene“, organizavome ten diskusiją apie tai, kur eina lietuviškas kinas. Tada kritika labai aiškiai signalizavo 9-ojo dešimtmečio lietuvių kino stagnaciją.
„Literatūra ir menas“, kaip vienintelis kultūros savaitraštis, telkė kolegas. Paskui laikraščių pasidarė daug. Atsirado „7 meno dienos“, „Mūzų malūnas“, net buvo tam tikros konkurencijos dėl autorių. Dabar visi išsibėgiojo kaip Grigo bitės.
– Ta bendrystė ne tik palaikė profesinį lygį, bet ugdė ir jaunesnius kolegas. Vaidas Jauniškis prisimena filmų peržiūras dar „Lietuvos“ kino teatre, kai jūs su Sauliumi Macaičiu sėdėdavote greta, o jam būdavo labai įdomu stebėti, kaip jūs žiūrite, reaguojate, kažką replikuojate. Ir tai tikrai buvo profesinės pamokos.
– Na, mes šlykščiai elgdavomės...(juokiasi—N.K. pastaba). Aš jau dinozaurų dinozauras. Živilė Pipinytė dar sugeba išlaikyti autoritetą jaunesnių kolegų akyse. Bet autoritetas irgi niekam nebereikalingas. Mes kiekvienas sau autoritetas. Vis prisimenu Agnieszkos Holland mintį, kad dabar nebėra pagrindo tikrai kino kūrybai. Ji turi būti paremta autentiškais išgyvenimais. O šiuolaikinio jauno žmogaus autentiškas išgyvenimas – stomatologijos kabineto ir lifto baimė. Bet ir tai jau beveik išnykęs sindromas.
– Kino kritika yra kūryba ar ne?
– Kritika yra būtina meninės kūrybos refleksija. Kartais gal ir priartėjanti prie eseistikos meno. Ji tarsi sudėsto viską į savo vietas, jei yra tikrai gera, profesionali kritika. Ir tada, idealiu atveju, duoda postūmių meninei kūrybai. Bet taip yra labai retai. O svarbiausia, kad kritika gali prisidėti prie kino kultūros ugdymo. Tas uždavinys irgi labai sunkus. Ypač dabar, kai perėjome prie popkorninio kino. Išvaduoti žmogų iš popkorninio kino beveik neįmanoma. Juk paprasčiausia yra suvartoti, suvirškinti filmą ir jį pamiršti. Vartojimo kultūroje ir menas yra tik vartojimo produktas.
Kalbant apie kritiką yra dar vienas labai svarbus dalykas – kalba. Lietuvių kalba dabar patiria sparčią degradaciją, ir paprasčiausias sklandus minčių dėstymas yra retai kam nors pasiekiamas. Keistas dalykas – atsirado gausybė naujų rusicizmų, kurių nebuvo net sovietinį laikotarpį, jau nekalbu apie anglizmus. Lietuvių kalba okupacijos sąlygomis buvo atsparesnė.
– Koks kultūrinės periodikos vaidmuo ugdant kino kultūrą?
– Mano manymu, kultūrinė periodika yra kultūros cirkuliacijos laidas. Galbūt popieriniame variante ji išnyks, pereis į elektroninius leidinius, bet vis tiek turi likti kaip patikimas kultūros naujienų šaltinis. Kultūros periodika turi svarbią šviečiamąją, nukreipiančią, orientuojančią funkciją. Be to, šalies meninį gyvenimą archyvuoti gali tik kultūrinė spauda. “7 meno dienų” publikacijos dažnai pasitelkiamos rašant mokslinius menotyrinius darbus, dažnai cituojamos. Tai savotiškas metraštis, užtikrinantis kritinės refleksijos tęstinumą.
Jau daugiau nei 30 metų esu įsikinkęs į kultūrinės periodikos leidybą. Pradėjome ypač beviltiškomis sąlygomis. Dabar padėtis kiek pagerėjusi, bet vis tiek visą laiką balansuojame ant bedugnės krašto. Laimė, yra šiam nedėkingam, juokingai mažai apmokamam darbui pasišventusių žmonių. Taigi, 30 metų pakloti tokiam darbui yra nedėkinga, bet prasminga.
– Ar sutinkate, kad kritika yra menas mylėti meną?
– Kritika gal būti ir labai pikta, kritikas gali “sunešioti” filmą. Dabar tas rečiau pasitaiko, bet mano jaunystės laikais filmo „sunešiojimas“ buvo vienas didžiausių malonumų. Bet „sunešiojimas“ turi būti argumentuotas, nors aišku subjektyvus. Kritikas gali būti kandus, aštrus, bet visada turi vadovautis meilės menui principu. Aš taip manyčiau. Ta meilė nebūtinai yra glostymas, 
bet savo kino idealų gynimas, kai profanuojamos kino vertybės. Meilė reiškia ginti savo įsivaizdavimus apie kiną. Kadangi dabartiniai laikai yra niveliacijos ir konjunktūros laikai, tai kritikos savybės irgi darosi panašios.
– Ar jums vis dar įdomu rašyti apie kiną, nes rašote mažai?
– Kodėl mažai rašau? Labiausiai, dėl savo tingėjimo ir dėl to, kad tai didelių pastangų reikalaujantis darbas. Greitai ir prastai rašyti neleidžia savimeilė, o greitai ir gerai rašyti yra Dievo dovana. Tikras kino kritikas yra „rašomoji mašinėlė“, šiais laikais – kompiuteris. Pavyzdžiui, Saulius Macaitis turėjo legendinį bloknočiuką, kur susirašydavo redakcijoms atiduotas medžiagas. Prie jau atspausdintų jis dėdavo pliusiukus, o dar neatspausdintų visada būdavo apie 15-20. Visa tai jis vadino „Macaičio fabrikėliu“. Panašiai rašo ir Živilė Pipinytė. Jai gali tik pavydėti. Tai pagrindinis kritiko savivertės ir visuomeninės vertės rodiklis. Jis visą laiką turi dirbti, rašyti. Ir dar, kino kritika, ypač dabar, yra jaunų žmonių užsiėmimas. Žmonės pabando ir pasitraukia. Ir teisingai daro, nes šiais laikai, nesugebėdamas dirbti kaip Macaitis, rašyti „fabrikėliui“, neišgyvensi.
– Ar daug bendravote su Saulium?
– Taip, labai daug, kol nesusipykom. Bet apie šitai nekalbėsime. Saulius šiaip jau buvo mano Mokytojas.
Nuotraukose – Linas Vildžiūnas su režisieriais Zenonu Šteiniu ir Gyčiu Lukšu (2, Kornelijaus Matuzevičiaus nuotr.), kino kritiku Sauliumi Macaičiu, režisieriumi G. Lukšu (3, Algimanto Mockaus nuotr.), kolegomis Laimonu Tapinu, Živile Pilipavičiene (4, Zacharijaus Putilovo nuotr.). Iš asmeninio L. Vildžiūno archyvo.
