Irako vėžliai išskrido iš San Sebastjano su "Auksine kriaukle"
Rugsėjo 25-ąją finišavusio ir gerų filmų nestokojusio San Sebastjano kino festivalio konkursinėje programoje nebuvo vieno išskirtinio favorito, todėl apie galimą nugalėtoją sklandė daug pačių įvairiausių nuomonių ir spėlionių. Žiuri komisija pagrindinį prizą "Auksinę kriauklę" vienbalsiai paskyrė režisieriaus Bahmano Ghobadi sukrečiančiai dramai "Vėžliai gali skraidyti", kuri labai tikroviškai perteikia visiškai kitokią karo Irake realybę. Tuo tarpu, Ispanijos žurnalistai lyg susitarę prognozavo žymaus režisieriaus Adolfo Aristaraino melodramos "Roma" užtikrintą pergalę, bet šis jausmingas filmas liko visai be jokių apdovanojimų, nes kitus svarbiausius festivalio prizus pasidalijo įdomūs kūriniai iš Serbijos ir Juodkalnijos, Kinijos, Danijos ir Didžiosios Britanijos.
Karas
"Vėžliai gali skraidyti" - tai pirmasis kino kūrinys, nufilmuotas Irake po diktatoriaus Saddamo Huseino griūties. Jame perteikiama emocinė žiauraus karo pusė, tad šio filmo tikrai negalima vadinti politiniu. Irane gimęs režisierius Bahmanas Ghobadi visiškai nieko nekaltina, o stengiasi realiai parodyti, kas iš tiesų dedasi šiandieniniame Irake ir kaip į šiuos įvykius reaguoja vietiniai žmonės. Ekrane matomi vaizdai sukrečia ir sujaudina, nes televizijos naujienų laidos į tokius dalykus kažkodėl nekreipia dėmesio. Pagrindiniais filmo herojais yra maži vaikai, kurie neturi pastovių namų ir stengiasi išgyventi karo sąlygomis. Vienas drąsus vaikis įrenginėja palydovinę anteną, kad visi kaimelio gyventojai galėtų pamatyti pasaulines naujienų programas ir sužinoti apie ką kalba George'as Bushas. Jam talkina labai aktyvus draugas, kuris turi tik vieną koją ir bėgioja su mediniu ramentu. Kitas berniukas yra nukentėjęs nuo sprogimų ir netekęs abiejų rankų, bet vistiek renka laukuose išmėtytas minas ir mėgina jas pelningai parduoti. Jo jaunesnioji sesuo desperatiškai rūpinasi aklu mažyliu ir slepia nuo kitų žmonių vieną didelę paslaptį.
Režisierius žvelgia į karo beprasmybę vaikų akimis. Būtent šie mažieji herojai filme poetiškai vadinami vėžliais. Juos puikiai vaidina vietiniai Irako vaikai, kurie neturėjo aktorinės patirties ir niekuomet nematė jokių filmų. Todėl į Venecijos kino festivalį nesugebėjęs patekti Bahmanas Ghobadi prašė jų tiesiog būti savimi. Žiuri komisijos pirmininkas rašytojas Mario Vargas Llosa iš Peru ir jo kolegos (italų aktorė Laura Morante, Vokietijoje gyvenantis gruzinų kilmės režisierius Ditto Tsintsadze, portugalų operatorius Eduardo Serra, amerikiečių aktorius Tomas DiCillo, ispanų režisierė ir prodiuserė Marta Esteban, prancūzų režisierė ir rašytoja Yamina Benguigui) geriausio filmo titulą dramai "Vežliai gali skraidyti" suteikė vienbalsiai. Šis sprendimas yra teisingas ir pelnytas, nors Iraną atstovavusio režisieriaus konkurentai nebuvo silpnesni. Savo karjerą pradėjęs Kanų festivalio "Auksinės kameros" prizu už geriausią pirmąjį filmą Bahmanas Ghobadi tiesiog palietė skaudžią ir aktualią šių dienų temą.
Vaikai
Jauni ir ne profesionalūs aktoriai stebino savo sugebėjimais dar keliose festivalio juostose. "Naujų režisierių" programoje nugalėjusiame filme "Nekaltybė" (Innocence) taip pat vaidina aktorinės patirties neturinčios 35 mergaitės (7 - 12 metų amžiaus), o joms talkina dvi jaunosios kartos prancūzų kino žvaigždės Marion Cotillard ir Helene de Fougerolles. 90 tūkst. eurų prizą iškovojusi prancūzų režisierė debiutantė Lucile Hadzihalilovic sukūrė keistą ir intriguojantį filmą, kuris yra artimas Davido Lyncho pamėgtam stiliui. "Nesugrąžinamo laiko" režisieriaus Gasparo Noe gyvenimo draugė sąmoningai nepateikia aiškių atsakymų ir priverčia savo auditoriją kurti savo versijas, todėl kiekvienas žiūrovas supranta "Nekaltybę" skirtingai. San Sebastjane šis filmas išprovokavo neregėtas diskusijas, kurios nesibaigė net iki festivalio pabaigos, o tai reiškia, kad kūrinys savo tikslą pasiekė.
"Nekaltybės" veiksmas rutuliojasi kažkur miške įrengtoje ir tvoromis apjuostoje mergaičių gimnazijoje, kurios požemiais kursuoja traukinys, neaiškia kryptimi išvežantis 5 metų trukmės mokslus užbaigusias pavyzdingas moksleives. Visą tą laiką reikia klausyti direktorės reikalavimų, nemaištauti ir net nemėginti bėgti į laisvę, nes priešingu atveju paslaptingoje gimnazijoje teks praleisti visą gyvenimą. Kiekvienais metais į įstaigą karstuose (!) atvežamos naujos mergaitės, kurias draugiškai sutinka čia jau gyvenančios senbuvės. Jos mokosi vien tik biologijos ir lavina fizinę ištvermę šokių repeticijose, o iš anksto numatytai dienai kartu su jaunomis mokytojomis (viena iš jų yra šluba, o kita - labai nelaiminga) privalo parengti gražų vaidinimą, kurį stebėti į gimnazijos teatrą susirenka neaiškių tikslų turintys ponai. Lucile Hadzihalilovic sugeba suintriguoti nuo pačių pirmų minučių (filmas prasideda nuo pabaigos titrų) ir pateikia paslapčių kupiną istoriją, kuriai išnarplioti tenka pasitelkti vaizduotę ir logiką. Tad jau pasibaigus seansui nenumaldomai norisi pamatayti tą patį filmą dar kartą.
Specialus oficialios programos žiuri komisijos prizas atiteko garsiam serbų režisieriui Goranui Paskaljevičiui už dramą "Viduržemio nakties sapnas" (San Zimske Noci), kuriai realumo ir tikroviškumo suteikia antro plano vaidmenį atliekanti ir autizmu serganti 12-os metų mergaitė Jovana Mincic. Filmas išsiskiria slogia ir liūdna nuotaika, o scenarijaus autoriai pateikia savo herojams skaudžių išbandymų. Po 10-ties metų klajonių į Serbiją sugrįžęs vyras savo namuose sutinka pabėgėlę iš Bosnijos su dukrele, kuri serga nepagydoma autizmo liga. Jis nedrįsta išmesti nepažįstamų ir visuomenės atstumtų žmonių į gatvę, o kartu mėgina surasti gyvenimo laimę, nors tai padaryti bus ypač sudėtinga.
Meilė
Geriausių aktorių prizai atiteko Danijos aktorių porai Ulrichui Thomsenui ir Connie Nielsen, sužavėjusiai San Sebastjano publiką, žiuri narius ir žurnalistus. Jie užsidirba nemažus honorarus Holivudo filmuose, bet neatsisako vaidinti rimtose ne komercinėse juostose. Talentingoji danų režisierė Susanne Bier (ankstesnis jos filmas "Atviros širdys" buvo rodoma "Scanoramos" programoje) dramatiškoje melodramoje "Broliai" (Brothers) mėgina įrodyti, kad karas neatpažįstamai pakeičia žmogaus psichiką, bet neištrina pačių gražiausių jausmų. Ulrichas Thomsenas įkūnija Danijos karinių pajėgų vadą Mikelį, kuris išvyksta į Afganistaną, patenka į vietinių smogikų nelaisvę, patiria žiaurių išbandymų ir turi padaryti kažką siaubingo dėl savo paties gyvybės, bet tėvynėje vis tiek paskelbiamas žuvusiu. Tačiau po kelių mėnesių jis netikėtai grįžta namo ir pradeda paranojiškai įtarinėti, kad iš kalėjimo išėjęs jaunesnysis brolis Janikas įsivėlė į meilės romaną su jo žaviaja žmona ir dviejų dukrelių motina, kurią puikiai vaidina žavioji Holivudo žvaigždė Connie Nielsen (tai pirmasis istorinio epo "Gladiatorius" aktorės pasirodymas daniškame filme).
Lietuvos žiūrovams gerai pažįstamas didysis eksperimentatorius ir darboholikas Michaelas Winterbottomas ("Šiame pasaulyje", "Straipsnis 46") sukūrė vos 69 minutes trunkančią, atvirą, romantišką, muzikinę dramą "Devynios dainos" (Nine Songs), kurioje daugelis scenų įžengia į pornografijos teritoriją. Britų režisierius visiškai nieko neslepia ir atvirai rodo įsimylėjusios poros santykius, kurie buvo nufilmuoti viena kamera, be papildomo apšvietimo ir be jokių repeticijų (aktoriai Kieranas O'Brienas ir Margo Stilley viską atlieka iš tikrųjų). Įvairaus stiliaus grupių pasirodymus ir kompozitoriaus Michaelo Nymano 60-mečio jubiliejaus koncertą kūrybinė grupė filmavo trejomis skaitmeninėmis kameromis, o operatoriai pasiskirstė minioje, kad sudarytų žiūrovams realų koncerto stebėjimo įspūdį. Už šį sudėtingą darbą 24-erių metų Marcelis Zyskindas San Sebastjane buvo pagerbtas svarbiu geriausio operatoriaus apdovanojimu. Būtent jo dėka meilės scenos gavosi labai intymios ir romantiškos. "Devynios dainos" festivalyje sulaukė prieštaringų vertinimų ir aršiausios kritikos, bet į spaudos konferenciją susirinkę spaudos atstovai gyrė kontraversišką filmą ir dėkojo Michaelui Winterbottomui. Bendraudamas su žurnalistais režisierius patvirtino, kad norėjo sukurti kiek įmanoma paprastesnį filmą apie meilę. Jam tai iš tiesų pavyko.
Politika
Festivalio konkursinėje programoje daugiausiai dominavo politiniai filmai, kurie daugiau ar mažiau išryškino aktualias ir skaudžias problemas. Amerikiečių kino veteranas Johnas Saylesas politinėje satyroje "Sidabro miestas" (Silver City) pasakoja apie išgalvotus vienos JAV valstijos gubernatoriaus rinkimus, tačiau net neslepia, kad pagrindinio herojaus (jį vaidina aktorius Chrisas Cooperis) prototipu yra dabartinis JAV prezidentas George'as Bushas. Du skirtingi režisieriai nusprendė sugrįžti prie nelegalių emigrantų temos. Prancūzo Francois Dupeyrono skaitmenine kamera nufilmuotoje dramoje "Emigrantas" (Clandestine) vyrą palaidojusi moteris padeda jaunam kurdui, kuris vos išsigelbėjo po siaubingos avarijos, bet vis dar trokšta nelegaliai patekti į D.Britaniją. Savo ruožtu, marokietis Daoudas Aouladas-Syadas dramoje "Tarfaja" gan nuobodžiai ir chaotiškai pasakoja apie jauną merginą, kuri svajoja iš Maroko nelegaliai perplaukti į Ispaniją (Kanarų salas) ir ten ieškoti geresnio gyvenimo, bet už šį norą turi susimokėti itin brangiai.
Bet žiuri komisija šiuose kūriniuose nepastebėjo nieko ypatingo ir nusprendė už geriausią scenarijų apdovanoti airių režisieriaus debiutanto Peterio Traviso politinę dramą "Omagh", kuri triumfavo ir Toronto tarptautiniame kino festivalyje. Labiau televizijai nei didžiajam ekranui tinkančiame filme atpasakojama Didžiąją Britaniją sukrėtusi tragedija: 1998-ųjų liepą teroristinės organizacijos "Real IRA" Šiaurės Airijos miestelyje Omagh susprogdino bombą ir nužudė per 90 žmonių. Nusikaltėlius surasti ir nubausti pažadėję politikai (tarp jų D.Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas) ir policininkai greitai apie viską pamiršo, tad teisingumu beliko rūpintis tik teroristinio akto savo artimųjų netekusiems žmonėms. Filmo pradžioje režisierius detaliai parodo milžiniško sprogimo įvykdymą ir po jo kilusį chaosą, o po to svarbiausią dėmesį nukreipia aktorių dialogams, kuriais paaiškinama šokiruojanti tiesa. Savo stiliumi politinė drama "Omagh" primena 2002-siais Berlyne premijuotą juostą "Kruvinasis sekmadienis", kurios režisierius Paulas Greengrassas yra šio filmo scenarijaus bendraautoriumi.
Iš kino kritikų sudaryta žiuri komisija geriausiu San Sebastjano festivalio filmu išrinko argentiniečių režisieriaus Carloso Sorino komišką dramą "Šuo Bombonas" (Bombon, el Perro), kuriai atiteko svarbus ir garbingas FIPRESCI prizas. Šį labai nuoširdų ir mielą filmą galima priskirti "feel good" kategorijai, bet režisierius vis neleidžia žiūrovams pamiršti pagrindinės Argentinos problemos - bedarbystės, kuri kamuoja jaunus ir senus šalies gyventojus. Tačiau politinę kritiką jis užmaskuoja jaudinančia istorija apie žmogaus ir šuns draugystę. Visą gyvenimą benzino kolonėlėje plušėjęs mechanikas yra atleidžiamas dėl etatų mažinimo, o solidus amžius neteikia ypač didelių vilčių susirasti kitą darbą. Jis važinėja automobiliu po šalį, ieško papildomų pajamų, mėgina parduoti rankų darbo peilius, o už vieną gerą darbą iš nepažįstamos moters gauna dovanų dogų veislės šunį vardu Bombonas. Nuo tos akimirkos vyras po truputį suvokia, kad naujasis draugas ir pakeleivis gali ne tik pakeisti jo gyvenimą, bet tapti pajamų šaltiniu. Įdomiausia, kad Carlosas Sorinas (ankstesnis jo filmas "Minimalios istorijos" nebuvo rodytas Lietuvoje) dirba su ne profesionaliais aktoriais, kurie vienas kitą vadina savo vardais, bet šis faktas visiškai nekenkia filmui.
Ispanija
Šiais metais visi ispanakalbiai filmai liko be apdovanojimų, nors svarbiausias San Sebastjano kino festivalio tikslas yra reklamuoti Ispanijos ir Lotynų regiono šalių filmus. Vis dėlto kažkokio prizo buvo vertas įstabų kūrinį parodęs argentiniečių kilmės veteranas Adolfo Aristarainas, kuris gražiai nufilmuotoje ir šiek tiek autobiografinėje dramoje "Roma" seka nelaimingos meilės istorijos pėdomis svarbių Argentinai politinių įvykių fone. Garbingo amžiaus sulaukęs ir humoro jausmo nepraradęs vienišas rašytojas bendrauja su jaunu žurnalistu ir mėgina prisiminti audringą jaunystę, kai dėl bohemiško gyvenimo būdo prarado beveik viską, kas jam buvo brangiausia. Vyras niekaip negali pamiršti ypatingų santykių su mama vardu Roma (toks buvo ir režisieriaus mamos vardas), kuriai jaučiasi skolingas už pasitikėjimą, palaikymą ir pasiaukojimą. Svarbiausias filmo trūkumas - pernelyg ilga trukmė (2 val. 35 min.), nes daugelis scenų užsienio auditorijai greičiausiai pasirodys mažiau įdomios ir nuobodokos.
Ispaniją atstovavusioje dramoje "Šviesos valandos" (Horas de Luz) iškeliamas klausimas - ar meilė gali išteisinti nuo padarytų nusikaltimų. Režisierius Manolo Matji tikroviškai atskleidžia šiurpias Ispanijos kalėjimų realijas ir žiaurias pavojingiausių nusikaltėlių laikymo sąlygas, bet patiria sunkumų, kai reikia pavaizduoti už 3 policininkų nužudymą 100 metų kalėjime uždaryto Juano Jose Garfia'os ir už jo teises aktyviai kovojančios medicinos seselės Marimar santykius. Ekrane jų meilė parodyta banaliai ir sukelia juoką, nors lyg ir turėtų labiau sujaudinti. Vargu, ar herojų prototipams realiame gyvenime buvo taip linksma. Vis dėlto filmo scenarijus remiasi tikrais įvykiais, o šeimą sukūrę žmonės iki šiol visomis priemonėmis kovoja už bausmės sušvelninimą. Ispanų žurnalistai labai norėjo, kad populiarūs šalies aktoriai Alberto San Juanas ir Emma Suarez būtų apdovanoti, bet reikia pripažinti, kad Ulrichas Thomsenas ir Connie Nielsen buvo žymiai geresni už juos.
Talentai
Vertingiausia San Sebastjano kino festivalyje yra "Naujų režisierių" programa, į kurią gali patekti pirmąjį arba antrąjį filmą sukūrę režisieriai. Būtent jie pateikia daugiausiai malonių staigmenų ir atradimų. Nė vienas kitas tarptautinis festivalis neskiria tiek daug dėmesio nežinomiems talentams. "Altadis" apdovanojimo geriausiam jaunam režisieriui vertė yra 90 tūkst. eurų, o su jais dirbantys scenaristai pretenduoja į 12 tūkst. eurų prizą "Mont Blanc".
Beveik visi programos filmai išsiskiria originalumu ir nagrinėja sudėtingas temas. Perspektyvusis norvegas Akselas Hennie yra kriminalinės dramos "Uno" režisierius, scenarijaus autorius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Jis pasakoja kriminalinę istoriją apie vienišą jaunuolį, kuris dėl mirštančio tėvo ryžtasi policijai išduoti savo kolegas ir po to sulaukia jų keršto, bet kartu pradeda pastebėti kitus svarbius dalykus. Danijoje gimęs Simonas Staho dramos "Diena ir naktis" (Dag och Nat) pagrindinį herojų uždaro viename automobilyje (į jį vis įlipa jo draugai, artimieji ir pažįstami) ir mėgina atkreipti dėmesį į aktualią savižudybės problemą. Bradas McGannas iš Naujosios Zelandijos nuostabaus grožio vietovėse nufilmuotoje dramoje "Mano tėvo kambaryje" (In My Father's Den) atskleidžia paslaptimis apgaubtą vienos šeimos skaudžią praeitį ir žiūrovų teismui pateikia sunkiai nuspėjamą scenarijų. Turkas Ahmetas Ulucay'us linksmai ir poetiškai iliustruoja savo begalinę meilę kinui komedijoje intriguojančiu pavadinimu "Laiveliai iš arbūzo žievelių" (Boats Out of Waterlemon Rinds), kurios herojai vaikai desperatiškai trokšta tapti režisieriais. Argentinietis Nicolas Tuozzo filme "Kita išeitis" (Proxima Salida) pasakoja apie darbo netekusių geležinkelininkų bandymus rasti naują vietą gyvenime ir pasirenka impulsyvų "tarantinišką" stilių.
Verta prisiminti, kad 2002-ais "Naujų režisierių" programoje nugalėjo čekų režisierė Alice Nellis, o jos sukurtos dramos "Keletas paslapčių" operatoriumi buvo lietuvis Ramūnas Greičius. Greitu laiku jis vėl planuoja pradėti dirbą su ta pačia režisiere ir su nauju filmu mėgins šturmuoti prestižinius kino festivaliu.
Dokumentika
San Sebastjano kino festivalis visuomet pateikia stiprių dokumentinių filmų rinkinį. Portugalų kilmės aktorė ir režisierė Maria de Medeiros sukūrė linksmą ir informatyvų filmą "Aš tave myliu ... ir aš tave taip pat" , kuriame nagrinėjami keisti ir problematiški garsių režisierių bei kino kritikų santykiai. Autorė leidžia pažvelgti į Kanų festivalio užkulisius ir užduoda daug aktualių klausimų, kaip iš didelės minios atskirti kritiką, ką reiškia būti kritiku, ką apie šios profesijos žmones galvoja režisieriai, kaip įvairios recenzijos įtakoja jų karjerą, kodėl reikalingi kritikai ir t.t. Rezultatas - puikus ir unikalus filmas, kurį tiesiog privalo pamatyti kiekvienas kino kritikas, nors ir paprastam žiūrovui bus labai įdomu ir linksma, nes kai kurie režisierės kalbinami specialistai yra itin atviri.
Prancūzų režisieriai Claude'as Nuridsany ir Marie Perennou (jie sukūrė nepamirštamą "Mikrokosmosą" apie pasaulį po mūsų kojomis) 6 metus keliavo po įvairias pasaulio šalis, stebėjo ir filmavo, kaip įvairūs gyvūnai demonstruoja jausmus, mylisi, dauginasi ir miršta, o visa tai galima pamatyti stulbinančio grožio filme "Genesis".
Istorinio epo "Aleksandras" pasaulinei premjerai aktyviai besiruošiantis Oliveris Stone'as atvyko pristatyti dokumentinio filmo "Beieškant Fidelio" (Looking for Fidel), kuriame iliustruojamas antrasis jo susitikimas su Kubos diktatoriumi Fideliu Castro. "Kino pavasario" žiūrovai galėjo pamatyti pirmąjį šios serijos filmą "Comandante", kurį buvo užtrausta rodyti ar platinti DVD formate Amerikoje. Todėl kompanija "HBO" paprašė režisieriaus dar kartą nuvykti į Kubą ir užduoti šios šalies vadovui agresyvesnius klausimus. Tad šį kartą Oliveris Stone'as kalbasi apie 75 žurnalistų neteisėtą įkalinimą, mirties bausme nuteistus keleivinio laivo grobikus, požiūrį į iš šalies bėgančius žmones, Kubos politines realijas, labai gerą diktatoriaus sveikatą ir CŽV agentų suorganizuotus 734 bandymus jį nužudyti.
Ispanų režisierius Eterio Ortega filmui "Persekiojamieji" (Perseguidos) pasirinko bauginančią ir drąsią temą, kuri labai praplėčia žiūrovo akiratį ir parodo visai neįsivaizduojamą gyvenimo pusę. Jam pavyko įkalbėti filmuotis du San Sebastjane gyvenančius vyrus, kuriems mirties nuosprendį yra pasirašę ETA grupuotės teroristai. Nė vienas iš jų nežino, kuri diena bus paskutinė, todėl privalo saugoti ne tik save, bet ir šeimos narius. Jie turi pastoviai keisti savo įpročius ir gyvenamąją vietą, o į lauką išeina ar į darbą važiuoja tik prižiūrimi asmens sargybinių, kurie taip pat rizikuoja savo gyvybėmis už dvigubai didesnį nei įprasta užmokestį.
Programoje "Festivalių perlai" buvo parodytas daug triukšmo visame pasaulyje jau sukėlęs dokumentinis filmas "Super didelis aš" (Super Size Me), kurio režisierius ir aktorius Morganas Spurlockas sumanė vaizdingai įrodyti, kad restoranų "McDonalds" tinklo maistas yra ypač kenksmingas žmogaus sveikatai. Jis pasiryžo net 30 dienų valgyti ir gerti vien tik "McDonalds" siūlomą produkciją. Eksperimento metu jis dažnai lankėsi pas įvairius medicinos specialistus ir nuodugniai tikrinosi savo sveikatą, kad galėtų pateikti kuo daugiau įrodymų. Neveltui likus 2 dienoms iki seanso San Sebastjane, "McDonalds" restoranų tinklo atstovai Ispanijoje pradėjo grasinti, kad nutrauks savo reklamą televizijos laidose ir spaudos leidiniuose, kurie kalbės apie šį kino kūrinį. Per susitikimą su žurnalistais Morganui Spurlockui (nepriklausomo kino festivalyje "Sundance" jis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą) beliko tik padėkoti už nemokamą reklamą, nes visi bilietai į dokumentinio filmo "Super didelis aš" seansus buvo išpirkti iš anksto.
52-ojo San Sebastjano kino festivalio laureatai
Geriausias filmas - "Vėžliai gali skraidyti" (Iranas - Irakas)
Specialus žiuri prizas - "Viduržemio nakties sapnas" (Serbija ir Juodkalnija)
Geriausia režisūra - Xu Jinglei už dramą "Laiškas nuo nepažįstamos moters" (Kinija)
Geriausias aktorius - Ulrichas Thomsenas už vaidmenį dramoje "Broliai" (Danija)
Geriausia aktorė - Connie Nielsen už vaidmenį dramoje "Broliai" (Danija)
Geriausias operatorius - Marcelis Zyskindas už darbą erotinėje dramoje "Devynios dainos" (D. Britanija)
Geriausias scenarijus - Guy'us Hibbertas ir Paulas Greengrassas už politinę dramą "Omagh" (Airija - D.Britanija)
"Naujo režisieriaus" prizas "Altadis" - Lucile Hadzihalilovic už filmą "Nekaltybė" (Prancūzija)
Specialus žiuri prizas - Ahmetas Ulucay'us už filmą "Laiveliai iš arbūzo žievelių" (Turkiją)
"Naujo scenaristo" prizas "Mont-Blanc" - Marcas Gautron ir Fanta Regina Nacro už politinę dramą "Tiesos naktis" (Prancūzija - Burkina Fasas)
FIPRESCI prizas už geriausią filmą - "Šuo Bombonas" (Argentina)
Publikos (žiūrovų simpatijų) prizas - brazilų režisieriaus Walterio Salleso nuotykių drama "Motociklininko dienoraštis" (surinko 3,534 balų įvertinimą iš 4 galimų)
Jaunimo žiuri prizas už geriausią filmą - "Mano tėvo namuose" (Naujoji Zelandija)
Programos "Lotynų Horizontai" prizas už geriausią filmą - "Blogas kraujas" (Čilė)
ARTE televizijos prizas už geriausią filmą - "Mažas dangus" (Argentina)
