Po premjeros.„Moteris ir jos gyvenimai“ – sunkūs, bet įgyvendinti uždaviniai
Pirmiausią būtina pasidžiaugti, kad „Moteris ir jos gyvenimai“ (2024) yra dar vienas trumpametražis animacinis filmas, savo kelionę pradėjęs savarankiška premjera (o ne kaip dalis nacionalinio ar užsienio kino festivalio programos). Šis pasikeitęs požiūris signalizuoja pokyčius šalies animacijos bendruomenėje bei bręstančias ambicijas būti šiuo tuo daugiau nei mažuoju vaidybinio bei dokumentinio kino broliu.
Šis trumpametražis, režisuotas Rasos Joni bei prodiusuotas Lauros Almantaitės, yra poetinio žanro animacinis filmas, įgyvendintas naudojant tradicinės animacijos techniką. Autorė puikiai išnaudoja medijos teikiamas galimybes sukurti siurrealistinį kino potyrį. Taip pat svarbu paminėti, kad „Moteris ir jos gyvenimai“ animacija sėmėsi įkvėpimo iš Indrės Valantinaitės poezijos kūrinių „Tunelis“, „Only lovers left alive“ ir „Užuomarša“.
Pasirinktas animacijos stilius, kuris yra neabejotinai režisierės stiprybė iliustruojant knygas, animacijos raiškoje veikia dvejopai. Siekiant išgauti norimą estetinį potyrį, animacijos kūrybinė komanda pasitelkė rotoskopijos metodą, kuris, nors ir suteikė tikroviško judesio iliuziją ir, aišku, padėjo pagreitinti patį gamybos procesą, visgi ir atėmė šiek tiek gyvybės iš animacijos. Kitaip sakant spalvingas ir dinamiškas pasaulis dažnai grubiai ir staigiai sustodavo, kad galėtų pademonstruoti statiškai nufilmuotus (ir vėliau, žinoma, perpaišytus) personažus. Ir priešingai, scenos kurios buvo sukurtos be rotoskopijos metodo pagalbos, buvo pačios stipriausios filmo vietos, kurios ne tik suteikdavo nepakartojamą estetinį potyrį, tačiau ir rodė kaip puikiai ši meno forma veikia, kai siekiama papasakoti apie pasaulį, kuris slypi už kasdieninės logikos, fizikos ir biologijos dėsnių.
Atskirai reikia paminėti ir kitą stilistinį sprendimą, kuris negali likti nepastebėtas – tai vaidybinio formato infuzija suteikiant animaciniams personažams tikrų žmonių akis. Reikia pastebėti, kad šis sprendimas veikia dvejopai. Vienose scenose jis tikrai keia susidomėjimą bei intriguoja, kai žvelgi į stipriai stilizuotus ir spalvingus personažus, turinčius gyvai lakstančias („tikras“) akis. Tačiau kitose scenose, akys pavojingai priartėdavo prie keistojo slėnio (angl. uncanny valley) reiškinio suteikiant personažams kažkokio blankaus kasdieniškumo, kuris susipriešindavo su neįtikėtinai spalvingu ir nuolat veikiančiu aplinkiniu pasauliu.
Apie garsinį filmo sprendimą galiu pasakyti tik teigiamus dalykus – ir poezijos skaitymą, ir originalią muziką, ansamblio pagalba leidusią pakylėti visą kinematografinį potyrį į visai kitą lygį. Kūrybinei komandai išties pavyko poezijos skaitymą lengvai ir organiškai susilieti su animaciniu regini. Tai nėra toks lengvas uždavinys; nesuvaldžius tokios užduoties, poezija gal ne tik blaškyti, bet ir sugriauti visą patyrimą. Todėl labai džiugu, kad komandai pavyko organiškai sujungti abi šias meno formas ir sukurti kažką daugiau nei kiekviena iš jų galėtų atskirai suteikti žiūrovams.
Filmas išties neprailgo. Jam pasibaigus, buvo sunku patikėti, kad tai 8 minučių animacinis kūrinys. Todėl vien šiuo aspektu būtina pasveikinti kūrybinę komandą, jų darbo rezultatas sėkmingai sugebėjo įtraukti ir nepaleido savo žiūrovo. Iš vizualios pusės, animacijos reginiui kartas nuo karto kažko pritrūkdavo. Įspūdis, kad taip nutiko dėl to, kad komandai pritrūko laiko iki galo pažaboti (išties ambicingą) pasirinktą stilių, o ne dėl to, kad gebėjimų ar noro trūkumo. Ir, žinoma, garsinės potyrio dalies išpildymas paprasčiausiai neleido ištrūkti iš malonaus, gyvybingo, spalvingo bei dinamiško režisierės sukurto pasaulio. Taigi, „Moteris ir jos gyvenimai“ yra dar vienas stiprus lietuviškas animacinis kūrinys, kuris įrodo, kaip animacija gali sėkmingai papasakoti istorijas, kurių niekada nepavyktų (na, bent jau tokiu originaliu būdu) įgyvendinti vaidybinio kino formate.
