Po premjeros. Sienos saugo istorijas

Istorijas pasakoja žmonės – tai mums įprasta, suprantama, logiška ir teisingiausia. Taip mes suprantame naratyvus, toks, kaip esame įpratę, turėtų būti žiūros taškas. Naujausiame savo filme „5 su puse meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (kažkas internete pastebėjo, kad tai turbūt ilgiausias pavadinimas lietuviško kino istorijoje) režisierius Tomas Vengris lengvai sugriauna tą standartinį „pov“ (point of view) ir papasakoja istoriją (teisingiau, istorijas) taip, lyg būtų prabilusios seno, daug regėjusio ir tiesiog persipildžiusio, perkrauto atsiminimais buto sienos. Šios sulig kiekviena istorija vis labiau byra, trupa, tarsi kiekviena istorija ir kiekvienas atsiminimas paliktų fizinį pėdsaką. 

Šio T. Vengrio filmo jokiu būdu nedera vadinti įmantriu ar siekiančiu „iššauti“ aukščiau nei leidžia galimybės – ir pati struktūra, ir pati pasakojimo maniera čia labai aiškios. Žiūrovams pristatomos penkios skirtingos istorijos, įvykusios „AirBnb“ principu nuomojamame bute, esančiame visai šalia Vilniaus arkikatedros. Kiekviena istorija atskleidžia skirtingas meilės peripetijas ir pristato skirtingus scenarijus; kai kurie – labai stereotipiški, bet tuo pačiu ir labai tikri. O tikrumą čia atneša absurdas, kylantis iš atpažįstamumo. 

Filmą pradeda istorija, apie, tarkime, standartinę mergvakario situaciją – alkoholis, blizgučiai, atitinkamos dekoracijos ir rezonuojantys užrašai – nesunkiai galima nuspėti, kaip susiklostys veiksmai ir kas gali nutikti. Tiesą sakant, ir kitose istorijose labai daug ką galima nuspėti – dramaturginiai žaidimai čia vyksta ne dėl veiksmo intrigų. Atrodo, lyg istorijos specialiai dėliojamos labai nuspėjamai – kad būtų kuo atpažįstamesnės, kad galėtume su jomis kuo labiau susitapatinti. Toks lengvas flirtas su žiūrovu, leidžiant jam tiesiog žiūrėti ir klausytis. 

Klausytis gali būti raktiniu filmo žodžiu – ir veikėjams santykiuose reikėtų vieniems kitų klausytis (o būnant bute ir įsiklausius pavyktų išgirsti, kaip iš lėto griūva namo konstrukcijos, čia, spėčiau, slepiasi ir giluminė „antro dugno“ metafora). Klausydamas žiūrovas gali pagauti, į kokį pagrindinį žaidimą yra įtrauktas, kuo gi jį čia bando užkabinti filmo konstruotojai. Žodžiai. Čia žaidžia žodžiai. Dialogai, kurie – labai gyvi, visiškai absurdiški ir kartais atrodo tik ką ištraukti iš kokios situacijų komedijos. Piką dialogai pasiekia antrojoje izraeliečių poros istorijoje, kur įžengiama į kone juodojo humoro zoną, bei paskutinėje istorijoje, kurioje labai tiksliai, laiku vieną po kito vadinamus „onelinerius“ serviruoja buto prižiūrėtoja. 

Sugrįžkime prie pačių istorijų – atrodo, pavadinimas lyg sufleruotų, jog šios turėtų būti laimingos ir saldžios it filmas „Užrašų knygutė“ (The Notebook, rež. Nick Cassavetes, 2004), tačiau iki saldumo čia labai toli. Visos istorijos ištraukia skirtingas porų santykiuose kylančias problemas – monotoniją ir aistros trūkumą (mergvakario istorija), iššūkius norint kurti šeimą, kai santykiai tampa sustruktūruoti it eilutės darbo knygoje (pora iš Izraelio), vienatvė ir negalėjimas prasmingai būti ryšyje su kitu (lovelasas vakarėlininkas), bandymas apsimesti tuo, kuo nesi (gėjų pora). Tik labai trumpa pagyvenusios lenkų poros istorija yra lyg koks šviesos šaltinis: maždaug, jei pereisit visus tuos nesusipratimo kupinus etapus, pavyks pavaryt ir iki 50-ųjų vestuvių metinių. Net jei jas sutrukdys neaiškūs veikėjai iš ankstesnės istorijos. Išeina toks lietuviškas „Tegyvuoja meilė“ (Love Actually, rež. Richard Curtis, 2003) variantas, kur vietoj premjero Hugh Granto turim kaimyną Romą su konjako buteliu. Ir nuo to tik smagiau. 

Vis tik norisi priminti, kad pagrindinis veikėjas čia yra pats butas. Darbas, kurį padarė filmo dailės bei operatorių departamentai, kelia susižavėjimą. Jie sugebėjo kiekvieną istoriją aprengti labai jai pritinkančiu rūbu, išlaikė pačio buto autentiškumą, neatėmė jo esybės. Nuo mergvakario dekoracijų iki visur besimėtančių lovelaso paliktų vyno butelių, nuo šiukšlinėje gulinčių vaisingumui gerinti skirtų injekcijų, paliktų izraeliečių poros, iki vis dar spintoje kabančių lenkų poros rūbų, kuriuos atvyko paimti jų sūnus. Kiekviena detalė – apgalvota, be žodžių pasakojanti apie čia apsilankiusius žmones, ir beveik kiekviena jų ramiai keliauja į konteinerį, ten, kur juos išneša į istorijas nesigilinanti buto tvarkytoja. Viskas eina ir praeina, o buto sienos lieka. Na, ne visada lieka. Kartais tos sienos prašosi renovacijos, netgi pačios agresyviausios. Beje, senamiestis, kuriame yra butas, turi paveldo statusą. Ir atsiranda papildomų kultūrinių reikšmių, plytinčių už filmo ribų, bet jos puikiai tematiškai dera su filmu. Štai neseniai buvo paskelbta žinia, jog avarinės būklės daugiabučių savininkai turės perstatyti pastatus. Su jų sienomis išgrius ir visos namuose saugotos istorijos. 

Kitą kartą, kai užsisakysite viešbutį ar „AirBnb“, pagalvokite, kiek visko gali būti nutikę vietoje, kurioje esate – T. Vengio „5 su puse meilės istorijos viename Vilniaus bute“ neabejotinai gali prisidėti prie jūsų fantazijų. Ak, jei visi butai taptų veikėjais ir prabiltų... 

Aktorė Velta Žygure filme „5 su puse meilės istorijos viename Vilniaus bute“, filmo kadras.