Kino teatre. Mamutai spintose

Žurnalistės, laidų autorės, o dabar - ir debiutuojančios režisierės Aistės Stonytės dokumentinis filmas „Mamutų medžioklė“ prasideda kaip intriguojantis detektyvas. Režisierė seka savo tėčio, aktoriaus Česlovo Stonio pasakotos legendos pėdsakais. 1968 metais režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre pagal Kazio Sajos pjesę pastato spektaklį „Mamutų medžioklė“. Didelio populiarumo sulaukęs spektaklis po metų yra uždraudžiamas. Štai čia prasideda toji legenda - vieną naktį kūrybinė trupė susirenka paskutiniam pasirodymui, jį nufilmuoja, o 16 mm juostas paslepia šampano buteliuose. Režisierė savo darbą atlieka kruopščiai - pakalbina ne tik režisierių, bet ir suranda spektaklį filmavusius operatorius bei jame pasirodžiusius aktorius. Pusantros valandos filmui viso šito - amžininkų liudijimų, vaizdo juostos paieškos archyvuose ir asmeninėse palėpėse, archyvinių kadrų - visai būtų užtekę. Bent tam, kad būtų pamaitinta bravūriška pasipriešinimo cenzorių sistemai legenda. Bet kaip dažnai nutinka klaidžiojant laiko ir atminties labirintais - dalies kalbintųjų spintose slepiasi mamutai, galintys papasakoti ir kitą, ne mažiau intriguojančią (tik galbūt kiek liūdnesnę) istoriją. Režisierė, būdama sąžininga sau, pasirenka išklausyti ir ją. Taip prasideda tikroji mamutų medžioklė.

Filmo epicentre, žinoma, atsiduria paties režisieriaus Jono Jurašo istorija - ilgesingu režisieriaus žvilgsniu į Floridos vandenis prasideda ir užsibaigia filmas. Už išsamius biografinius faktus režisierei svarbesnė laikmetį atliepianti kūrėjo drama. Vizionierius, gyva teatro legenda, į savo spektaklius sutraukianti minias, per naktį tampa persona non grata - dirbti jam nebeleidžiama net muziejaus naktiniu sargu. 1974 metais kartu su žmona, dramaturge ir prozininke Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene, jiedu išvyksta į Vakarus, o vėliau įsikuria JAV, kur visą kūrybinį kelią tenka pradėti iš naujo. Į Nepriklausomybę atgavusią Lietuvą Jurašas sugrįžta lyg kankinys ar herojus, tačiau jo legenda teatre jau nebepasikartoja. Atsakymą į sudėtingą klausimą liūdnai konstatuoja ir pats režisierius - savu jis nebesijaučia nei JAV, nei Lietuvoje. Taškus ant „i“ dar tiksliau sudeda žiūrovą per filmą vedanti teatrologė Audronė Girdzijauskaitė - beveik du dešimtmečius nuo tėvynės atkirstas režisierius nebejuto iš priespaudos besilaisvinančios šalies dvasios. Tokia ta paradoksali filme atsiskleidžianti simbiozė, kurios įspūdį dar sustiprina vienišo po Kauno dramos teatrą bevaikštančio, darbuotojų jau nebeatpažįstamo režisieriaus kadrai - istorija apie kūrėją, suvalgytą sistemos, be kurios egzistuoti jis taip pat jau nebegalėjo.

„Mamutų medžioklė“ prašosi būti žiūrimas bent du kartus (o dokumentiniame kine tai pasitaiko vis rečiau). Pirmąjį kartą - tiesiog dėl pasakojamos istorijos, kelionės nuo vieno įvykio dalyvio prie kito išklausant, ką jie turi pasakyti. Kalbinamųjų daug, tarp jų - ne tik J. Jurašas ir jo žmona, bet ir spektaklį filmavę kino operatorius Donatas Pečiūra ir Lietuvos kino mėgėjų draugijos pavaduotojas Rimgaudas Eilunavičius, spektaklio trupės nariai, nepriklausomi profesionalai (pavyzdžiui, Lietuvos ypatingojo archyvo darbuotojas). A. Stonytė suranda net anglų žurnalistą, savu laiku laikraštyje išspausdinusį netikėtai iki Anglijos atkeliavusį J. Jurašo laišką-kreipimąsi. Tai - įdomus istorijos viražas, net jei jis išvykimo iš Lietuvos istorijoje iš tiesų ir nėra lemtingas (nors pats anglas, laisvame pasaulyje išspausdintą laišką vertinęs kaip įspėjimą sovietams, yra įsitikinęs priešingai). Vienais svarbiausių tampa ir A. Girdzijauskaitės intarpai - jai „Mamutų medžioklėje“ tenka dvigubas vaidmuo - ir kaip tiesioginės įvykių dalyvės, tikrosios metraštininkės, atnešančios gražius prisiminimus bei to klampaus laiko paliktas nuoskaudas, ir kaip gidės mažiau žinių turinčiam žiūrovui. Jos pastabos, nusistebėjimai apjungia kitų filmo herojų pasakojimus, verčia suklusti. Dar - unikalūs archyviniai kadrai, kuriuose įamžintas ir aistringas Jurašo darbas scenoje, ir nerūpestingas (net kai virš galvų kybojo grėsmė) laikas su žmona draugų apsuptyje, jau pasitraukus iš teatro.

Antroji peržiūra skirta nutylėjimams (jų filme apstu, kartais - net daugiau, nei norėtųsi), praleistoms užuominoms ir „antriesiems dugnams“. Čia galimybę sužibėti gauna operatorė Kristina Sereikaitė, jau ne kartą dokumentiniuose filmuose įrodžiusi savo gebėjimą susilieti su aplinka, tapti nematoma, saugia, mokančia išlaukti. Tai prieš jos kamerą skleidžiasi filmo personažų žodžiams prieštaraujanti kūno kalba, mimikos, parodomasis teatras, žaismingi, net kiek komiški bandymai išsisukti ir pasislėpti (ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme) nuo jiems nepatogių klausimų, bandant estafetę kuo greičiau perduoti kitam kolegai. A. Stonytė savo ir herojų lūpomis nesustodama kelia klausimus. Pradeda nuo paprasčiausių - kodėl taip ilgai rodė spektaklį, kurio ideologiškai neteisinga potekstė visiems iš karto buvo aiški? Kas buvo paskutiniojo filmavimo tikrasis užsakovas ir kokį tikslą jis turėjo? Kieno stalčiuje galų gale nugulė toji juosta? Atsakymai dažniausiai nėra akivaizdūs - jie punktyriški, turintys kilti žiūrovo galvoje. Tačiau akivaizdu ir tai, kad už nufilmuoto spektaklio detektyvą režisierei svarbesnis sudėtingas laikas, kuriame veikė filmo personažai ir kurio negalima pateisinti vien „tokios jau buvo aplinkybės“ argumentu. A. Stonytė nevykdo savo personažų medžioklės, nespaudžia į kampą turimais, ne vienerius metus užtrukusio tyrimo metu surinktais faktais. Ji tyliai klausia apie pasirinkimo tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo kainą, žmogišką, prigimtinį norą išlikti, kurti, kompromisus su sąžine, jų motyvus, ir - neišvengiamai - pasekmes.

Nepaisant temų, „Mamutų medžioklė“ - stebėtinai skaidrus filmas. Veikiausiai tai nulemia jo kūrėjų profesionalumas gebant net kalbant sudėtingomis temomis išlaikyti objektyvų žvilgsnį, smalsumas, bandymas suprasti. Visgi - jis sujudina ir vidines laikmečio tamsumas, besidriekiančias iki šių dienų. Turbūt dėl tų nelemtų mamutų, spintose laukiančių savo eilės - ateis laikas, kai reikės juos išleisti į laisvę. Skaudu, nemalonu, būtina.