Po premjeros. Kalėdų eglutės ir liūdesys

Rūta Oginskaitė
2024 kovo 19 d.

Kiek daug likimų, vaizdų ir nuotaikų, tiesiog paties gyvenimo telpa Arturo Jevdokimovo filme „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“. Niekas turbūt ir nesitikėjo, kad Jevduša tvarkingai papasakos vien apie tas eglutes, kurių sėklos auga Sakartvele, plantacijos pardavimui – Danijoje, o „laimingiausios dienos“ ir virtimas šiukšlėmis – kone visoje Europoje. Jis papasakojo ir tai, dabar žinome. Bet per eglutės patiriamas peripetijas filmas neprikišamai skatina įžvelgti sąsajas su žmonių likimų variantais.   

Kartvelai važiuoja skinti kankorėžių nuo aukštų eglių. Darbas sunkus, mirtinai rizikingas, ir tai jų apylinkėse vienintelis galimas uždarbis du rudens mėnesius. Senas sunkvežimis tarška barška, sustojęs jis užvedamas senoviška sukama rankena, bet važiuoja džigitai, garso takelyje skamba atitinkama kartvelų šokio muzika ir norisi dardėti kartu. Išoriškai ramiau gyvena ir dirba simpatiškas danas Larsas, kurio šeima viena pirmųjų Danijoje ėmėsi eglučių verslo, atsiveždama kartvelų miško sėklas. Patrauklus šiaurietiškai lėtas Larso charakteris, jo verslo padorumas ir dar humoro jausmas, kuris šiame filme dozuojamas santūriai ir užtikrintai, sakytum – larsiškai.                                                    

Kartveliškoje filmo dalyje daugiau herojų ir daugiau istorijų. Šitos šalies gyventojai galbūt nėra ištraukę laimingo loterijos bilieto, kuris vadinasi „gimiau Danijoje“, bet čia gyvenimas spalvingesnis, iki kraujo. Todėl linksmąją kartvelų šokio melodiją dažniau keičia Gintaro Sodeikos tragiškų nuojautų, nerimo muzika, ypač kai dronų nešamos kino kameros kyla eglių kamienais ir sklendžia virš miško, kurio medžių viršūnėse raškomi vertingieji kankorėžiai. Filmavo Goga Devdariani, David Kikhnadze, Bernardas Andriušis, ir svaigsta galva nuo vaizdų ne vien Sakartvelo gamtoje, bet ir Danijoje, kylant virš neaprėpiamų „kalėdinių“ lysvių, kurių derliaus vardan ne vienas pernelyg narsus džigitas prarado gyvybę. 

Kartvelų kaime filmas įsižiūri ir į vaikus, kurių tose apylinkėse vos keli, o tai irgi tragiškas „Kalėdų eglutės gyvenimo...“  motyvas. Kokia jų vaikystė, kai supa ne bendraamžiai draugai, o vištos, kiaulė ir karvė? Mergytė Tekla nesiskundžia, netgi didžiuojasi tokia kompanija. Tačiau – kokia tų vaikų ateitis? Ir kokia jų šiandiena, kai šautuvas kone kiekvienam po ranka?

Per Danijos eglučių plantaciją žygiuoja kitokie džigitai: su elektriniais pjūklais, šalmais ir saugumą garantuojančiais drabužiais. Kalėdoms artėjant šita brigada atliks savo darbą, kad 80 procentų Europos galėtų švęsti. Šitoje pjūklų, eglučių pakavimo automatų ir pakrautų fūrų kakofonijoje išryškės medkirčių brigados Danijoje narė Jurga. Šalmas, uniforma ir elektrinis įnagis gal net paryškina asmenybės trapumą, atotrūkį tarp realybės ir svajonės: būti veterinare, švelniai rūpintis gyvūnais, turėti žirgą ir žinoti, kaip vadinami žirgai kiekvienoje šalyje, kur tenka uždarbiauti. 

Būtent Jurga, gal net kai ji be visų ginklų ir ekipuotės sėdi greta kolegos bare ir droviai šypsosi, padeda sujungti visus filmo herojus, surišti paskiras filmo istorijas į tą vieną pasaką, kurią Larsas skaito daniškai, Jurga lietuviškai, o Tekla kartveliškai. Pasaka apie Kalėdų eglutės gyvenimą, svajones ir tai, kas jai nutiko iš tikrųjų. 

Tai ne pasakiškų intonacijų filmas. Visiškos tragedijos link nuveda motinos rauda ir kerštingi pažadai prie žuvusio vaiko kapo Sakartvelo kaime. Tada pats filmo statinys susvyruoja. Režisieriaus žvilgsnis atviras ir imlus, tuo filmas ir turtingas, bet tos vienos istorijos emocinis krūvis tiek stiprus, pati istorija tiek neaiški, kad ji lyg ir pretenduotų tapti atskiru filmu. Jos buvimą „Kalėdų eglutės gyvenime...“ galima paaiškinti nebent etiniais sumetimais, nes vaikas buvo filmuojamas ir staiga įvyko, kas įvyko.      

Suprantama, filme apie Kalėdų eglutes atsiranda Naujų metų sutikimo akimirkos iš įvairių Europos sostinių. Nors tie saliutai ir šeimos rateliai aplink eglutę – banalybių banalybė, šįkart jie turėjo tapti kontrastu Ukrainos realybei su išpuošta eglute ir oro pavojaus sirenų kauksmu. Kontrastu tapo, bet estetine prasme vėl filmo ritmas ima svyruoti, kai Kijevo bute užsibūnama.      

Dano Larso šeimoje Kalėdos tradicinės iki atpažįstamo buitinių pokalbių nuobodumo, nors ne dėl tradicijų tas epizodas atsiradęs filme. Galbūt dėl laikraščio pasidalijimo tarp kaimynų ir Himalajų druskos, kitaip tariant dėl aktualaus tvarumo. O kas bendro tarp tos druskos, filmo eglučių ir tvarumo? Klimato atšilimas ir, atrodytų, neracionalus transportavimas. Bet ką daryti, jei danams skani Himalajų druska, o tinkamos eglučių sėklos auga tik Sakartvele. 

Kalėdiškiausias, bet ir graudžiausias šventės įvaizdis – pasipuošusi Tekla baleto judesiais straksi prie eglutės jų šeimos kaimo troboje. Tuštoka ten, bet šventė atėjo. Po to bus kasdienybė su broliu ir žaidimai, nuo kurių norisi užsidengti akis, nes džigitų žaidimai neapsieina be šautuvo. Šitaip perkrautas filmo bagažas priartėja prie finalo, kurio, galima sakyti, nėra, kaip nėra pabaigos toms istorijoms, kurias jis priėmė, įamžino ir dalijasi.                             

Komentarai