Po premjeros. Viena diena - skirtingi likimai

Laura Šimkutė
2024 kovo 30 d.

Laikas yra toks paradoksas, kurį apibrėžia jis pats. Tiesiog. Negali suprasti, kas per laiką pasikeitė, kol neatsiverti praeities reliktų, nepraveri archyvų, nepažvelgi į save, į supančius pastatus, aplinkos estetiką iš naujo. Laikui suprasti reikia distancijos. Tik taip galima apsibrėžti, kas tokio slypi tarpe tarp vieno momento ir kito, kuriuos skiria kažkoks laiko matas. Ir labai dažnai per tuos apsibrėžimo momentus gali imti ir pamatyti, jog pokytis vyksta daug greičiau nei tikėtasi. Nuolatinis apsivertimų, pasikeitimų ir transformacijų procesas. Tokia ta kasdienybės poetika. 

Ir koks keistai nostalgiškas jausmas apima, kai filmas prasideda kadru, kuriame ligoninėje medikai kažką neša didžiuliame „Saulutės“ maiše. Nufilmuota it sena namine kamera ir iš karto taip familiaru ir tokia nuostaba ima stebint interjerus, eksterjerus ir mados sprendimus. Laiko žymė. O tokių Eimanto Belicko, Arūno Matelio bei Ramunės Rakauskaitės filme – projekte „Karta.EU“ – gausybė. Ir visos jos patyliukais šnibžda, jog gyvenimas yra apie pokytį – ir tautinės, ir savosios, ir globaliosios tapatybių. Ir komercinių, nes „Saulučių“ tai net ir nebėra. Kaip ir „Minimų“ bei „Medijų“. Kaip ir dar daugybės ženklų bei logotipų, išnykusių beveik 20 metų laiko verpete. Kiek daug kasdienybėje laikinumo. 

Dokumentiniame filme „Karta.EU“, kuris, kaip kūrėjai per premjerą „Kino pavasaryje“ sakė, turėtų iš tiesų baigtis po dar kokių 80 metų (kai iš herojų galimai bus likę tik antkapiai), pasakojama 10 skirtingų vaikų istorijos, kuriuos jungia viena data – 2004 metų gegužės 1 diena. Tą dieną, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ir NATO), jie gimė ir tapo pirmaisiais europietiškos Lietuvos piliečiais. 

Iš archyvinės medžiagos sukonstruoti trumpi pasakojimai apie kiekvieną iš vaikų – labai skirtingi, bet ir labai panašūs, dažnu atveju net pažodžiui išpildo dažnai vartojamą liaudišką posakį „obuolys nuo obels netoli rieda“. Tiek atspindžių, tiek atsikartojimų, šeiminių įtakų prasme. Į tai galima žvelgti net kaip į savotišką žmogaus raidos studiją. Bet grįžkim prie filmo kaip dokumentinio kūrinio. Suvaldyti tokį kiekį medžiagos, kokį per 20 metų pririnko filmo autoriai – jau didelis darbas, nes lengvai galima pamesti ir dramaturginius siūlus, kurie čia yra pagrindinė rišamoji, ir užsižaisti ties nostalgijos elementais bei laikmečio reprezentacijomis. Kūrėjams pavyksta atrasti balans1 – koncentruojantis į atskiras istorijas, per jas atskleisti ir laikmečio realijas, ir saikingai pažadinti nostalgiškus jausmus. 

Tai, jog kiekvienas „Europos vaikas“ išaugo tokiomis skirtingomis asmenybėmis – visiška dovana filmo dramaturgijai, nes medžiaga tada gali susidėlioti į tokius kalnelius, kurie neleis nuobodžiauti. O vaikai čia – įvairiausi: nuo mažens ardantys namų techniką (neneigsiu, epizodas kaip gal vos metro ūgio vaikas nurinkinėja automobilio dureles – tiesiog auksinis ir jei būtų parodytas kokioje TV laidoje, būtų tikrai „viral“), pakliuvę į nelaimes, turėję reikalų su teisėsauga, besiruošiantys ginti šalį, norintys išvažiuoti į užsienį, svajojantys apie savo verslą, svajojantys turėti savo šeimą. Ir daugeliui jų tėvai buvo iškėlę tik vieną tikslą – kad užaugtų gerais žmonėmis. Gerais europiečiais. O šie ėmė ir jau nugyveno ištisas istorijas, kurios turbūt ir įkūnija tą europietiškumą – nes jose yra laisvė, troškimas pažinti, patirti, pajusti gyvenimą ir kopti vis aukščiau ir aukščiau. 

Įdomu matyti 18-mečius herojus, kurie turi savo nuomonę, dalinasi su žiūrovais išsikeltais tikslais – kažkas jau dirba, kažkas dar tik ruošiasi mokslams, kažkas jau kraunasi daiktus į kariuomenę, kažkas dievina adrenaliną, kažkam jauku tarp knygų ar su fotoaparatu rankose, kažkas jaukiai leidžia laiką su šeima, kažkam prasmė atsiveria gaminant maistą, kažkam – muzikuojant. Skirtingi miestai, skirtingos aplinkos, skirtingos aplinkybės ir rezultatai. Ir turbūt jei šiandien kūrybinė komanda herojų paklaustų apie svajones, atsakymai vėl būtų pasikeitę, apsivertę. Nes pasikeitimai yra procesas. Nuolatinis. Tą atrinktais kadrais ir rodo filmo autoriai – ieškodami kontrastų tarp personažų bei jungčių tarp jų versijų iš skirtingo laiko. Ieškodami žmogaus tęstinumo. 

„Karta.EU“ – filmas apie laiką, apie jo bėgimą ir tai, kas įvyksta tarp užfiksuotų epizodų. Apie kartą, kuri turėjo galimybes skirtingiems likimams, apie kartą, kuriai atviros sienos, kuri užaugo su internetu ir informacijos pertekliumi. Jai turbūt teks skęsti dar didesniame informaciniame triukšme ir iš jo stengtis išbristi kuo sausesniems ir kuo autentiškesniems. Nesinori net dėti taško, nes atrodo, kad tai – tik pirma filmo dalis, kuri dar tęsis ir tęsis ir tęsis. Nes reikia dar ir dar laiko atskaitos taškų, kad pavyktų iššifruoti, apie ką kalbės kiti laikmečiai. Apie ką kalba šiandiena. 

 

Komentarai