Po premjerų. Septyni „Kino pavasaryje“

Elena Jasiūnaitė
2024 balandžio 3 d.

Lietuviškų trumpametražių filmų programa jau tapo neatsiejama „Kino pavasario“ dalis. Net neverta kartoti ir to, kad nieko studentiško ir mėgėjiško čia irgi nebelikę. Programos sudarytojai plušo, kad iš, atrodo, apie septyniasdešimties (daug!) pateiktų filmų atrinktų septynis - ir geriausius, ir parodančius temų, kino kalbos įvairovę. Žinoma, lietuviškų trumpametražių premjera didžiajame „Kino pavasario“ ekrane visada šventė patiems kūrėjams, jų artimiesiems, draugams ir kūrybiniams kolegoms. Bet užpildyta pirmoji „Vingio“ salė ir, svarbiausia, pilnos dvi akreditacijų eilės (teko pastovėti tokio pat ilgio eilėje, kaip ir į populiariausius festivalio filmus) kartu siūlo ir nekuklią mintį - kad dabar jau ateinama žiūrėti ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad įdomu ir norisi.

Vienintelis programos dokumentinis filmas - režisieriaus ir operatoriaus Martyno Norvaišo „Aš pirkau“ (2023) - priminė apie Paweło Łozińskio „Balkoninį filmą“. Žinoma, galima sugalvoti kitų asociacijų, bet visus juos vienys tas pats bruožas. Tai - kokybiška, profesionali dokumentika. Norvaišo idėja absurdiškai paprasta - prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje paprašyti žmonių papasakoti apie tai, ką jie tik ką nusipirko. Net ir septynių minučių filmas galėjo būti ne itin įdomiu epizodų kratiniu (na, pirkai jogurtą, tai ką?). Tačiau režisierius parodė, kad jis taip puikiai valdo savo turimą medžiagą, jog sumontuota ši tapo sklandžiu pasakojimu. Jis žino, ką daryti, kad pasakojimas būtų dinamiškas - kad filmas turėtų ne tik tęstinumą, bet ir kulminaciją. Žino, kiek ilgai savo personažams  leisti būti kadre - kada reikia suteikti galimybę ilgiau pažvilgčioti vieniems į kitus, besikuklinant tokios netikėtos akistatos su kamera arba tiesiog suokalbiškai, kada leisti patylėti, o kada tuoj pat parodyti jau kitus pirkėjus. Ką pasirinkti ir kokiu eiliškumu rodyti filmo veikėjus, kada parodyti tą, kurią pamatę žiūrovai prapliups juoku, ir kada šiai scenai metas pasibaigti. Veikiausiai tai - ne tik amato išmanymas, bet ir gebėjimas pamatyti (žmogų, pasakojimą ar abu), kuris duotas ne kiekvienam.

Birutė Kapustinskaitė, ilgą laiką buvusi kolegų filmų scenarijų autore, užtikrintai eina kino režisūros keliu. Jau antrojo vaidybinio trumpametražio „Nominantai“ centre, kaip sufleruoja filmo pavadinimas, yra nacionalinių teatro apdovanojimų nominantai. Ir keletas laureatų - intrigai palaikyti. Režisierė po apdovanojimų surinko krūvą nominantų su Aldona Vilutyte (aktorės ir režisierės kūryba, regis, vis persipina) priešakyje, apdairiai nepakeitė jų vardų, susodino į autobusą ir paleido keliu Klaipėda-Vilnius. Tai tikras kelio filmas, su tikromis išorinėmis ir vidinėmis (šie du lygmenys filme puikiai dera) kliūtimis ir  filmo personažų atradimais - labiau apie save, nei apie kitus. Kapustinskaitės nominantai savo autobuse sako iš anksto pasirašytas kalbas, kurių taip ir neteko pasakyti apdovanojimų ceremonijoje. Nacionaliniai apdovanojimai apskritai opi tema, taip pat - ir „Nominantų“ ribose. Į gido mikrofoną sakomos nominantų kalbos - su ironijos prieskoniu, tarsi būta čia ko - kažkokie apdovanojimai. Bet puošnių apdarų, besiliejančio šampano ir turistinio autobuso disonansas atskleidžia pagrindinę prieštarą – šiek tiek šleiva grupinė nominantų terapija nemažai pasako apie „paglostymą“, kurio slapta visi tikisi. Režisierei šia tema kalbėti pavyksta lengvai, jautriai, be pykčio. Tai - irgi stiprybė. Todėl ir finalinis personažės Aldonos „tikėjausi, daug dirbau“ - sąžiningas ir liūdnas, primenantis, kad savivertės, vertės ir įvertinimų tema - gerokai platesnė (ir svarbesnė).

Luko Kacinausko „Laimingų kitų!“ pora - Šarūnas (Petras Kuneika) ir Iveta (Augustė Ona Šimulynaitė) - bando susiprasti savo tarpusavio santykiuose, o Šarūnas - dar ir pats savyje. Režisierius moka apgauti - iš pažiūros labai pagiringas rytas po vakarėlio žada dviejų nepažįstamųjų romantiką, bet tada pasakojimas pasisuka netikėta linkme. Paaiškėja, kad poros namuose atsidūrė trečias asmuo, kuris ir taps jų santykių katalizatoriumi. Poros santykių problemos ekrane auga pamažu - nuo rytinio erzelio, kurį būtų galima suversti skaudančiai galvai, iki vidinio Šarūno konflikto, kuris atsiliepia santykiuose su mylimąja. Trumpametražius filmus dažniausiai norisi apkaltinti informacijos apie personažų motyvus trūkumu. Šį kartą nutinka atvirkščiai - režisierius taip stengiasi paaiškinti pagrindinio personažo vidinį pasimetimą, negebėjimą priimti save, taip aiškiai išartikuliuoti jo istoriją, kad perteklinės informacijos tokios trukmės filmui ima atrodyti net per daug. Aktorių pora vaidina įtikinamai, ir net jei pats režisierius kalbėdamas apie savo filmą akcentuoja lytiškumo aspektą - personažų tarpusavio santykiuose atpažinti save nėra sudėtinga ir platesniam žiūrovų ratui. Jų konfliktas, nuskambantys priekaištai, nutylėjimai ir tiesiog tyla, kurios metu įtikinamai skraido žiežirbos, yra pakankama informacija, kad žiūrovui (gal net labiau nei patiems filmo herojams) būtų aišku, kas juos abu kankina.

Ievos Šakalytės „SPA“ seka keturių SPA centre atsidūrusių, tarpusavyje nepažįstamų moterų istoriją. Apie jų atsineštas problemas režisierė tik abstrakčiai užsimena - skyrybos, bandymas pailsėti nuo šeimos, varginantis darbas. Filmas puikiai išpildo režisierės išsakytą ir turbūt sau suformuluotą užduotį - „SPA gali būti ir bloga vieta. Iš tiesų - žiūrint filmą kitaip ir negalėtum pagalvoti. Režisierė gerai geba kurti atmosferišką kiną, kalbėti beveik be žodžių - per monologus, trumpus konfliktus, pačių aktorių kūno kalbą. Taip ramybės ir poilsio vieta turinčio būti centro erdvės užsipildo nerimo ir įtampos - net burbulinė vonia ima atrodyti grėsminga. Akivaizdu, kad nei viena iš viešnių čia gerai nesijaučia. Filmo finale personažės išmoksta atsipalaiduoti ir paleisti savo emocijas - vidinę transformaciją atskleidžia ir garsas bei pasikeitusi erdvė, užlieta šiltos šviesos. Vis dėlto tarp dviejų pagrindinių filmo dalių pristinga konflikto, o gal tik mažyčio postūmio, motyvo, paaiškinančio tokį filmo herojų nuotaikos pokytį.

Tenka pripažinti, kad animacijos ištarmės vertinimas - vis dar sudėtingas dalykas vaidybinio ir dokumentinio kino kontekste. Bet, užbėgant už akių - smagu tai, kad festivalio žiuri pastebėjo ir įvertino Eglės Davidavičės „Ta, kuri žino. Įvertinimas lyg ir bylotų, kad animacija nebėra našlaitė, kurią tik dėl solidarumo ir įvairovės tenka įtraukti į programą. Du programos animaciniai filmai - skirtingi ne tik temomis, bet ir priemonėmis. „Ta, kuri žino“ režisierė minėjo, kad filmas kartu yra ir jos pačios kelionė į savo kūno priėmimą. Filmo personažei, uždarai, savo kūno besigėdijančiai paauglei vizitas į baseiną tampa transcendentiniu iššūkiu. Mistiškas virsmas, susidūrimas su vandens stichija, svetimų kūnų pažinimas padės jai atrasti vidinę ramybę. Filmas grafiškas, nebylus, tačiau jame pasakojama istorija - nuosekli ir turėtų būti lengvai „perskaitoma“ žiūrovui, bent jau kiek vyresniam.

Dramaturgui ir scenaristui Matui Vildžiui filmas „4° C“ - režisūrinis debiutas. Išpildytas, nuoseklus, su saikinga absurdo doze. Originalus - tiek pasirinkta tema ir priemonėmis, tiek tuo, kad iš esmės tai - pusantro aktoriaus filmas - jį „išveža“ Paulius Markevičius ir šaldytuvas. Puikus Markevičiaus vaidmuo (nors apie save jis nepasako nieko, net vardo) - ciniškas, ne kvailas, bet ribotas. Žodžiu - keliantis antipatiją. Tokio charakterio buvimo ekrane iš esmės užtenka, kad filmo dramaturgija būtų pateisinta - nesunku suprasti šaldytuvo (kuriam Markevičiaus personažas suteikė dirbtinį intelektą) veiksmų motyvus. Žiūrovas pasaulį dažnai mato iš šaldytuvo perspektyvos - per jo žvilgsnį ir aplinkos percepciją vykusiai išsprendžiamas „negyvo“ personažo vis didėjančio sąmoningumo perteikimo klausimas. Filmo problema iš vienos pusės labai žmogiška (ironiška) - įgavęs sąmonę šaldytuvas ima ieškoti ryšio su kitomis būtybėmis. Iš kitos pusės - jis tėra tik daiktas virtuvėje. Taip gimsta dviejų protų su skirtingais poreikiais ir tikslais konfliktas, verčiantis pagalvoti ne tik apie dirbtinį intelektą.

Igno Meilūno „Kanopos ir pačiūžos“ - lėlinė stop kadro animacija. Nuostabą kelia ir animatorių išmonė kuriant naują žiemos pasaulį, ir ištarmė - filmo personažams nepratariant nei vieno (žmogiško) žodžio, jų kalba, veiksmai ir nuotaikos bus suprantamos daugeliui žiūrovų, įskaitant ir mažiausius. Žavesys slypi ir universalioje istorijoje, kurios nepavadinsi infantilia, kaip kartais nutinka vaikų auditorijai skirtais filmais: visiems verta (dar kartą) pagalvoti apie išankstinių nuostatų ir tarpusavio nesusikalbėjimų priežastis. Nesunku susitapatinti su ežero dugno išsigandusiais paršeliu ir karve. Arba varnomis, ypač išraiškingomis finale.

 

Kadrai iš filmų: "Ta, kuri žino", "Aš pirkau", "Nominantai", "Laimingų kitų!", "SPA", „4° C“, "Kanopos ir pačiūžos".

 

Komentarai