Atgarsiai. Tiesiog geri pasakojimai

Apie pasikeitusią lietuviškų trumpametražių filmų padėtį (ir kartu - pasikeitusius filmus) kalbėti turbūt nebeverta. Nors, žinoma, visada galima pasidžiaugti ir vis solidesniais debiutais, ir premjeromis tarptautiniuose kino festivaliuose. Tiesa, pagrindinė vieta, kur daugumą šių filmų gali pamatyti Lietuvos publika, vis dar yra vietiniai kino festivaliai, kuriuose, nepaisant rengėjų geranoriškumo ir dėmesio, lietuviškų trumpametražių filmų programos vis tiek prasmenga „tinklelyje“ dėl kitų filmų gausos. Padėtį po truputį keičia „Lithuanian Shorts“ agentūra, kurios sudarytos „Trumpo kino“ programos randa savo vietą reguliariame kino teatrų repertuare, yra lankomos. Šiųmetinės agentūros parengtos programos „Subtilūs reikalai“ paskutinėje peržiūroje „Skalvijoje“ netrūko žiūrovų, o šiuo metu programa pasiekiama „Žmonės cinema“ platformoje.

Ado Brukštaičio „Tušinuko“ centre atsiduria pasakojimas apie valstybinius brandos egzaminus ir su jais susijusias svajones (arba, kaip tuo metu atrodo, svajonių žlugimą). Tačiau režisieriaus tikslas, žinoma, ne švietimo sistemos kritika. Rasos Samuolytės sukurtai abituriento mamai ir mokyklos mokytojai žūt būt reikia ištaisyti klaidas sūnaus matematikos egzamine, o kad tai padarytų ji turi gauti sūnaus tušinuką. Profesionaliai, paprastomis priemonėmis - kameros rakursais, ne laiku prasivėrusiomis durimis, neatsakytu skambučiu - režisierius ekrane kuria įtampą. Ji nėra tik situacinė - kartu stebime ir su kiekviena prabėgančia minute augantį mamos nerimą, kuris galų gale virsta į desperacija varomą chaosą (tai, be abejo, ir Samuolytės nuopelnas). Ilgą laiką ekrane matome tik mamos perspektyvą, todėl žiūrovas paliekamas spėlioti, ar už to „mes taip stengiamės“ ir rankoje gniaužiamo raktų pakabuko su Anglijos telefono būdele nesislepia nerealizuotos jos pačios svajonės. Po kulminacinės scenos „Tušinuko“ įtampa nuslūgsta, keičiasi filmo intonacija, atsiveria nauja tema. Kadre atsiduria motinos ir sūnaus santykiai, o kas yra kas tampa aišku ne tik žiūrovui - filmo personažams veriasi nauja perspektyva, režisierius formuoja ir pagrindinę filmo temą - už svajones (kurias galima pasiekti ir vėliau) svarbiau žinoti, kad tavimi tiki ir turėti į ką atsiremti.

Mariaus Pocevičiaus „Išnešimas“ tuo tarpu žengia į komedijos žanro teritoriją.  Komedija (ne pavieniai pajuokavimai, net jei ir taiklūs) retai pasitaiko net tarp studentiškų filmų. Nesiimsiu spėlioti, ar tai - žanro tradicijos, mokyklos nebuvimas, ar baimė būti sutapatintiems su ne itin vykusiais lietuviško komercinio kino pavyzdžiais (už vieną jų atsakingas ir režisierius, kurį belieka pagirti patobulėjus). „Išnešimo“ fabula paprasta – dukra, kurią vaidina Rimantė Valiukaitė, organizuoja mamos šermenis bandydama išbalansuoti tarp tradicijų ir pandemijos keliamų iššūkių. Veiksmas vyksta daugiausia vienoje patalpoje, po bendru stogu atsidūrus radikaliai skirtingiems tipažams. Humoras šį kartą gimsta iš dėmesingumo kasdienybės absurdui ir skirtingoms personalijoms, kai – tuo sunku nustebinti - velionis ir jo norai gerokai mažiau svarbu už gyvųjų peripetijas. Situacijos, ekrane pasirodantys tipažai - dukra, kuriai labai svarbu ką pagalvos kiti; giminaitis, bet kokio susibūrimo entuziastas, pagrindinis organizatorius (nors niekas neprašė), nepripažįstantis jokių ribų, net ir svetimų, ir kiti -  net jei nebūtinai kviečiantys susitapatinti, tai daugeliui žiūrovų neabejotinai yra labai lengvai atpažįstami.

Tuo tarpu Gintarės Parulytės „Sujip“ - minimalistinė, kameriška drama, kur beveik visą ekrano laiką užpildyti tenka aktoriui Kęstučiui Cicėnui ir kitame telefono laido gale atsidūrusiam Simonui Storpirščiui. Parulytės motyvą sukurti filmą sufleruoja titruose pasirodanti padėka tiems, kurie padėjo sunkiausiu laikotarpiu. Jos filmas, kurio didžiąją dalį veiksmo sudaro pokalbis tarp savanorio Aleksandro (ji vaidina Cicėnas) ir jam paskambinusio žmogaus, yra dedikacija pagalbos linijai, skirtai ketinantiems nusižudyti. Pasirinkta kabineto erdvė skurdi - akivaizdu, kad visas dėmesys čia skirtas tekstui ir emocijai, kurią perteikia aktoriai. „Sujip“ tolygiai persipina dvi temos. Pirmoji apima pokalbį siekiant padėti nepažįstamajam. Balso savininkas kitame laido gale erzina (gal tik mane?) - jis provokuoja savanorį ir bando ribas. Antroji tema iš detalių išplaukia pokalbio metu, ir tai - asmeninė abu vyrus liečianti vaikystės istorija. Antroji, žinoma, atsiranda tam, kad suteiktų finalui „išrišimą“. Tik bereikalingas atrodo trumpas vizualinis intarpas, patvirtinantis žiūrovo spėjimus gerokai anksčiau nei ateina finalas, ir kartu apvagiantis pasakojimą, nepaliekantis abejonės, intrigos. Parulytė filme meistriškai „augina“ Aleksandro personažą - nepasitikintis, pirmą kartą ragelį tiesiog numetęs ir standartiniu pagalbos linijos algoritmu operuoti nemokantis jaunas vyras pokalbio metu po truputį veiksmą perima į savas rankas. Kartu su personažu keičiasi ir Cicėno mikroišraiškos - iš pasimetusio naujoko jis tampa daugiau pasitikėjimo savimi ir atjautos kitam turinčiu žmogumi.

Martyno Norvaišo „Aš pirkau“ priminė Paweło Łozińskio „Balkoninį filmą“, kuriame režisierius tiesiog stebėjo pro jo balkoną einančius žmones ir kartais juos pakalbindavo. Žinoma, galima sugalvoti kitų asociacijų, bet visas jas vienys tas pats bruožas. Tai - kokybiška, profesionali dokumentika. Norvaišo idėja absurdiškai paprasta - prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelėje jis paprašo įvairių žmonių papasakoti apie tai, ką jie ką tik nusipirko. Net ir septynių minučių filmas galėjo būti epizodų kratiniu. Tačiau režisierius puikiai valdo savo turimą medžiagą, montažo dėka fragmentai tampa sklandžiu pasakojimu. Jis žino, ką daryti, kad pasakojimas būtų dinamiškas, kiek ilgai savo personažams  leisti būti kadre - kada reikia suteikti galimybę ilgiau pažvilgčioti vieniems į kitus, suokalbiškai ar kuklinantis netikėtos akistatos su kamera, kada leisti patylėti, o kada tuoj pat parodyti kitus pirkėjus. Ką pasirinkti ir kokiu eiliškumu rodyti filmo veikėjus, kada parodyti tą sceną, kurią pamatę žiūrovai prapliups juoku, ir kada jai metas pasibaigti. Veikiausiai tai - ne tik amato išmanymas, bet ir gebėjimas pamatyti (žmogų, pasakojimą, abu), kuris duotas ne kiekvienam.

Dar vienas dokumentinis programos filmas - Mildos Augustaitytės „Subtilus reikalas“, paskolinęs pavadinimą šiųmetinei programai. Filmo pagrindinis veikėjas yra LSMU anatomijos profesorius Dainius Haroldas Pauža. Jis dėsto anatomiją užsienio studentų grupėms, laisvu laiku augina balandžius ir tiki, kad anatomų darbas su palaikais turėtų būti atviresnis visuomenei. Pauža noriai įsileidžia filmavimo komandą į anatomijos paskaitas kurių metu su studentais preparuoja kūnus, leidžia jį sekti kone rutiniškuose ritualuose - kilimas liftu, paskaita, skalpelis ir kūnas, tada - vėl liftas.  Dar - šiek tiek juodo humoro apie smegenų pjaustymą. Nieko filosofiško, dramatiško ar emocingo, tik darbas, kuriame kūnas tėra visuma, sudaryta iš anatominių struktūrų. Augustaitytė dar savo studentiškame filme „Numeris vienas“, rodžiusiame nevaikišką sportinių šokių šokėjų-vaikų pasaulį, patvirtino, kad yra atidi stebėtoja, matanti detales ir prieštaravimus. Vis dėlto Pauža - asmenybė, kažkuria prasme - net ir šiek tiek režisierius savo paties filme. Retorinis klausimas apie „leidimą prieiti“ nuskamba net ir filmo anotacijoje. Tai puikiai atsiskleidžia vienoje scenų, kurioje režisierė su komanda, regis, nori pamatyti palaikų balzamavimą, o anatomas šiai minčiai nepritaria. Režisierė ima užduoti klausimus (gal net kiek provokuodama) apie ribą, kai gyvas žmogus tampa tik kūnu, anatomų darbo ar būsimų medikų studijų objektu. Filmo personažas apie tai kalba nenoriai, užsisklendžia, atrodo, dingsta net kiek nerūpestingas jo paties ir viso filmo tonas. Režisierės keliamas klausimas svarbus, tačiau jis pasiklysta filmo paraštėse. Kita vertus - tai iš dalies tarnauja filmo personažo portretui - ne visos temos paprastos net ir tam, kuris, dirba su žmogaus kūnu. Egzistuoja ir abejonės, ir ribos, ir viduje kirbantys klausimai. O ir režisierės sprendimas į filmą įtraukti sceną, kuri veikiausiai nėra tokia, kokia ji ją įsivaizdavo, atskleidžia kritišką jos santykį.

Apibendrinti „Subtilių reikalų“ programą ganėtinai sunku. Galbūt tik tai, kad dokumentinių ir vaidybinių filmų (ne kritika, bet pasigedau animacijos) režisieriai renkasi tradicinį pasakojimą nenerdami į kino kalbos eksperimentus ar net ir provokuojančias temas. Romas Zabarauskas socialiniuose tinkluose neseniai rašė, kad ilgisi paprasčiausios geros dramos. Prisipažinsiu, būdama mažų dramų „apie gyvenimą“ gerbėja šį ilgesį neretai jaučiu ir aš (nors kartu džiaugiuosi, kad ištarmė ir savęs paieškos nebėra varžomi). Tad galbūt apie tai ir yra ši programa - apie tiesiog gerus pasakojimus. Ir tegul jie nesibaigia.

Filmų "Tušinukas", "Išnešimas", "Sujip", "Aš pirkau", "Subtilus reikalas" kadrai.