Komentaras. Kažkas papuvę „Sidabrinių gervių“ karalystėje
Visi geriausių kūrinių nominavimai, apdovanojimai ir ypač ceremonijos yra tuštybių tuštybė, suaugusių žmonių žaidimai, nesvarbūs niekam, išskyrus tų žaidimų dalyviams. Bet šie žaidimai turi vieną rimtą tikslą: atkreipti visuomenės dėmesį į to dėmesio verčiausius kūrinius, kad šie nepasimestų produkcijos gausybėje. „Sidabrinių gervių“ žaidimą, manau, žaidžiame irgi dėl to.
Kasmet jautriausiai perskaitau, kurie dokumentiniai filmai nominuojami. Pernai nuostabą kėlė tame garbingame sąraše atsidūręs herojiško žygio vykdytojo Aurimo Valujavičiaus projektas „Irklais per Atlantą“ – žygis herojiškas, o filmuotas projektas yra įtraukus ir įkvepiantis home video, irklavimo vaizdo dokumentavimas, bet toli gražu ne kino filmas, vertas būti profesionalų geriausių darbų rate. Šiame rate kaip pasiklydėlis atrodė ir Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Mūza“ – garsios pianistės portretas, kur režisierė pernelyg ryškiai apkerėta ir vedama savo herojės, o taip daromas filmas gali nuvesti nebent į blizgiųjų žurnalų kontekstus, tačiau tikrai ne į geriausių dokumentinių filmų nominacijas. Ir tai greta sezono stipriausiųjų – Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“, Elenos Kairytės „Robertos“, Vytauto Dambrausko „Bilieto“. Šie filmai verti konkuruoti ir tarpusavy, ir dėl kino žiūrovų dėmesio. Keista ir pikta, kad liko nenominuotas Arturo Jevdokimovo filmas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“, kaip reta įdomus, daugiabriaunis ir daugiabalsis. Svarbiausia – profesionalus, novatoriškas, tiesiog ryškus praeito sezono kino darbas.
Šiemet Sidabrinių gervių“ dokumentikos nominantų sąrašas dar labiau išklibęs ir rodantis vertintojų pasimetimą profesiniuose kriterijuose. Ar trūksta gerų dokumentinių filmų, kad nominuojamas Julijos Juknaitės „Mana rajons: Pietinis“, Giedrės Genevičiūtės ir Daivos Žeimytės Bilienės „Prezidentas“ – tai tiesiog ilgos, informatyvios televizijos laidos, bet ne kino filmai. Sergejaus Orlovo „Šventiesiems stebint“ yra debiutas, kur režisierius dar klaidžioja medžiagoje, jam viskas atrodo svarbu, jis leidžiasi hipnotizuojamas herojų šnekų, tai normalios debiutantų paklaidos, su patirtim praeinančios. Ir tai šio sezono kino dokumentikos viršūnės? Jos juk išvardytos greta stipriausiųjų – Vytauto Puidoko filmo „Murmančios širdys“, subtiliai kalbančio rūsčiomis temomis, greta Marko Hammondo „Zero Zone“, liudijančio žiauriausias karo Ukrainoje patirtis.
Ir šių metų penketuke neatsirado vietos įdomiausiems – Giedrės Beinoriūtės filmui „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, Lino Mikutos „Gabrieliui iš neprarasto rojaus“. Galima ginčytis dėl šių filmų ištarmių ar dėl detalių, bet ne dėl jų kinematografinio profesionalumo, dėl režisierių ir operatorių meistrystės.
Tad taip, visos nominacijos ir apdovanojimai yra tuštybių tuštybė, suaugusių žmonių žaidimai, svarbūs tik jų dalyviams. Bet visi žaidimai turi taisykles ir jų reikėtų padoriai laikytis. Yra juk ir toks žaidimas: karalių vaidina aplinka. Karalius „Sidabrinių gervių“ žaidime yra vertinimo komisija, kuri nustato, kas iš kinematografininkų ir jų darbų verti nominacijų. Aplinka – visi kinematografininkai, kurie pasipuošia ir eina į „Sidabrinių gervių“ iškilmes ir tampa publika: jaudinasi, kas iš nominantų taps laureatais, o tai reiškia – sezono geriausiais, išklauso šnekų ir padėkų, ploja, džiaugiasi, švenčia kiną.
Bet jeigu karalius nesilaiko žaidimo taisyklių ir į geriausiųjų kino šventę įtraukia filmuotus darbus, nevertus kino vardo, o vertieji lieka nepastebėti, visai gali būti, kad aplinka nebesutiks vaidinti karaliaus ir šventės. Boikotas, ceremonijos ignoravimas būtų natūralus kino žmonių atsakas į vertinimo komisijos sprendimus, kurie rodo, kad kažkas papuvę „Sidabrinių gervių“ karalystėje.
Filmo "Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis" kadras.
