Kino teatre. „BFF. Turbo nuotykių maratonas“ – ir turbo, ir kokybiškas

„BFF“ - šiuo metu vis dar kuriamas dvidešimt šešių dalių lietuvių-slovakų animacinis TV serialas, kurį režisuoja Urtė Oettinger (asistuojant kai kuriuose epizoduose Ignui Meilūnui), prodiusuoja Agnė Adomėnė („Art Shot“, Lietuva) ir Juraj Krasnohorsky („Artichoke Film Production“, Slovakija). Pirmos penkios šio animacinio serialo dalys („Maratonas“, „Klubas“, „Pamokos po pamokų“, „Cinamono byla“, ir „Turbo lokys“) neseniai buvo pristatytos didžiajame kino ekrane. Tai paskatino parašyti tekstą, kuriame mėginsiu suderinti animacinio kūrinio recenziją su animacijos situacijos kontekstu.

Pradėsiu nuo statistikos. Lietuvos kino centro (LKC) duomenimis 2020-2024 m. Lietuvoje buvo sukurti 65 ilgametražiai vaidybiniai kino filmai. Palyginimui, per visą nepriklausomybės istoriją, Lietuvoje – LKC duomenimis – buvo sukurti trys lietuviški animaciniai kino filmai. Tai „M. K. Čiurlionis AI“ (2022, rež. Dirbtinis Intelektas, Antanas Skučas, ir Julius Zubavičius), „Kakė Makė: mano filmas“ (2023, rež. Meinardas Valkevičius), „Babaužiukai. Septynios fantastiškos istorijos“ (2022, rež. Tadas Vidmantas). Tai mums sako, kad lietuviškas vaidybinis kinas per paskutinius penkerius metus yra pristatęs žiūrovams beveik 22 kartus daugiau ilgametražių kino kūrinių nei šalies animatoriams pavyko tą padaryti per 34 metus. Ir savaime parodo, koks svarbus įvykis tiek animacijos bendruomenei, tiek šalies kino laukui yra „BFF“ pasirodymas įvairaus dydžio ekranuose. Beje, „BFF“ yra ir didžiausias lietuviškas animacinis projektas šalies istorijoje.

Antroji išvada žvelgiant į statistiką yra ta, kad Lietuva vis dar neturi tikro animacinio kino filmo. Tiek Kakės Makės, tiek Babaužiukių atveju animaciniai kūriniai buvo daromi kaip TV serialo turinys, kuris vėliau sulipdytas tam, kad galėtų pasirodyti kino teatrų repertuare. Tiesa, „M. K. Čiurlionis AI“ atveju problema yra kiek kita - kino registre pirmu numeriu tarp režisierių yra įrašytas DI, tad nors šis filmas yra svarbus mums eksperimentinis kino kūrinys, jį sunkiai galima būtų įvardinti animaciniu, nes teorijoje egzistuojantis animacijos meno apibrėžimas reikalauja, kad kiekvienas animacijos kadras būtų sukurtas animatoriaus (t. y., kiekvienas kino kadras yra animatoriaus unikalios patirties, žinių ir gebėjimų dėka sukurtas kūrinys). Tai verta atskiros diskusijos.

Smagu ir gerbtina tai, kad „BFF“ atveju animacijos kūrėjų komanda viešai (taip pat ir per premjerą) savo kūrinį pristato kaip TV serialą, o ne kino filmą. Tai rodo, kad jie neišgyvena identiteto krizės ir geba didžiuotis tuo milžinišku darbu, kurį atliko. Tačiau priežastis, kodėl nutariau atkreipti dėmesį į šią lietuviškų animacinių serialų/kino filmų dėsningą atsikartojimą, yra ta, kad lietuviai animatoriai praktiškai valios pastangomis sugeba įgyvendinti bent kiek didesnės apimties animacijos kūrinį. Kitaip sakant, tai, kad TV serialai švelniai bando apsimesti kino filmais, yra daroma ne iš gero gyvenimo. Ir tai, jog prodiuseriai sugeba įkalbėti žiūrovus pamatyti šiuos serialus kino salėse, demonstruoja kokie jie yra sumanūs. Todėl laukdamas lietuviško animacinio kino filmo, metaforiškai keliu kepurę prieš lietuvių animacinių TV serialų kūrėjus. Ir nuoširdžiai tikiu, kad jei pavyktų Lietuvos animacijai užtikrinti bent dalį tų galimybių, kurias turi vaidybinio kino kūrėjai, mūsų animatoriai galėtų labai maloniai nustebinti.

Kitas aspektas, kuriam kontekstas yra labai svarbus, tai, kad kad šalies animatoriai turi patirties kurti animacinius TV serialus, yra ne kartą prisidėję prie užsienio animacinių serialų įgyvendinimo. Tai reiškia, kad būtų išties neadekvatu bei neetiška lyginti „BFF“ kūrybinius sprendimus atsispiriant nuo šiandien egzistuojančių pačių geriausių animacinių TV serialų kuriuose dirba specialistai, skaičiuojantys savo profesinę patirtį dešimtmečiais. Todėl toliau kiekvieną kartą, kai minėsiu bet kokį animacinio serialo elementą (plačiausia prasme) ne iš teigiamos pusės, tai reikš viltį pamatyti patobulintus sprendimus ateityje, bet jokiu būdu ne priekaištą. Nes, pasikartosiu, režisieriai, scenarijaus autoriai, prodiuseriai ir animatoriai žengia keliu, kuriuo per visą nepriklausomybės istoriją žengė vos keli lietuviai.   

Paties kūrinio apžvalgą (t. y., tų penkių serialo dalių, kurios rodomas kino teatruose) pradėsiu nuo glausto istorijų pristatymo. Kaip ir prideda pradinukams skirtame seriale, istorijos yra trumpos, pasakojimai nesudėtingi ir sukasi apie paprastus iššūkius (bandelės vagystės detektyvas, troškimas pakliūti į klubą, bėgimas šeimos maratone ir t.t.), su kuriais susiduria antropomorfinių vaikų trijulė - meškinas Benas, voverė Frida, katinas Fredis. Pateiktos istorijos yra visiškai adekvačios auditorijai, kuriai turinys ir skirtas. Tai, žinoma, nereiškia, kad nevertėtų ateityje surizikuoti ir pamėginti užkabinti sudėtingesnių temų. Negaliu nepaminėti Australų animacinio TV serialo „Bluey“, kuris nors taikosi į šiek tiek jaunesnę auditoriją nei „BFF“, tačiau yra absoliutus aukso standartas kai svarstoma, kaip vaikams suprantamai papasakoti apie sudėtingus gyvenimiškus elementus.

Personažų dizainas įgyvendintas išties labai kokybiškai. Ypatingai atsižvelgiant į tai, kaip herojai atrodė pačiose pirmose šio projekto versijose. „BFF“ kūrėjai yra pasiekę svarbią profesinę brandą, kuri neleido sustoti ties pirmais variantais, turėjo motyvacijų ieškoti stiprių dizaino sprendimų.

Animacijos įgyvendinimas išties aukšto lygio, tačiau yra keli elementai, kurie, tikiu, dar gali būti patobulinti. Pirma - veidų išraiškos. Nors beprotiškai malonu matyti personažų burnų formas, sinchronizuotas su lietuviškais dialogais, deja, dažnai pasitaiko, kad panaudotos lūpų formos neatspindi emocinio lygio, kurį išreiškia personažai. Kitaip sakant, lūpų formos nepriklauso nuo to, ar personažai ramiai išreikia kokią nors emociją, ar apimti susijaudinimo išrėkia dialogus.

Kitas paminėtinas dalykas tas, kad nepaisant bendros kokybės, personažai nemažą dalį viename ar kitame epizode vaizduojami statiškose pozicijose ir planuose. Tačiau, iškart sakau, kad tose penkiose serijose taip pat yra ir išties labai sklandžios ir dinamiškos animacijos. Turiu vilties, kad „aktorinis“ animacijos įgyvendinimas su kiekvienu epizodu taps vis geresnis. Na, ir reikia paminėti vieną keistą sceną – voveriukė vonioje kalbasi su savo mama. Tai įdomi, istorijai svarbi scena, bet glumina, kad  beveik iki pažastų panirusi į vandenį voveriukė kažkodėl maudosi pilnai apsirengusi.

Aplinkos dizainas, ko gero, nusipelno daugiausiai konstruktyvių pastabų. Nors pastelinis spalvų stilius puikiai dera tiek su personažais, tiek su bendru pasakojimo tonu, šis kūrėjų pasirinkimas yra tarsi dviašmenis kalavijas. Dėl (absoliučioje daugumoje scenų) atmosferinės perspektyvos nenaudojimo (personažams tolstant spalvos nepraranda sodrumo) Žvėryno miesto aplinkos neretai labai suplokštėdavo ir prarasdavo ne tik gylio pojūtį, bet ir trukdė sukurti įspūdį, kad Žvėrynas yra didžiulis miestas. Prie šio patyrimo, tikėtina, prisidėjo ir tai, kad buvo pasirinkta naudoti vienodo storumo linijas nepriklausomai nuo to kaip arti/toli objektai yra nuo žiūrovo ir beveik nenaudoti jokių šešėlių. Bet, nepaisant šių smulkių komunikacinio pobūdžio riktų, reikia pripažinti, kad pats stilius tikrai maloniai žiūrisi ir leidžia susidaryti gyvo, šauniai sufantazuoto miesto pojūtį. Atskiras malonumas yra ekrane matyti mylimo Vilniaus vietas.

Apie garso dizainą ir muziką galima atsiliepti geriausiais žodžiais. Ypatingai norisi pagirti įvadinės dainos autorių - išeinant iš salės pagavau save niūniuojant dainos melodiją. Balsų aktoriai taip pat parinkti neblogai – kiekvienas iš jų turi lengvai atpažįstamą balsą, gerai įkūnija savo personažų portretuojamas vidines charakterių savybes.

Apibendrinant vėl noriu atsitraukti nuo „BFF“ TV serialo ir trumpam nukeliauti dvidešimt metų atgal – į laikotarpį, kai nusprendžiau savo bakalaurinį rašto darbą rašyti apie propagandą vaikų animacijoje (darbe nusprendžiau lyginti JAV ir sovietinę vaikams skirtą animaciją). Iškart prisipažinsiu, kad pasirinkdamas šią temą galvojau, kad rašysiu apie tai, kaip niekšiška dėti propagandą į vaikų animaciją ir kokia baisi sovietinė ideologinė propaganda. Na, pirmasis siurprizas buvo tai, kad JAV animacijoje ideologinis turinys buvo gerokai mažiau subtilesnis nei sovietų sukurtuose filmuose. O antras siurprizas buvo suvokimas, kokią svarbią vietą užima animacija vaikams visuomenės socialiniam ir kultūriniam formavimui. Kitaip tariant, vaikiška animacija yra vienas pirmųjų sistemingų vaikų susidūrimų su informacija apie bendruomenės vertybes – kas yra gėris, blogis, ką reikia daryti, jei tu kažką nuskriaudei, kaip reikėtų elgtis, kai tave nuskriaudė. Todėl, pamenu, savo bakalaurinį darbą užbaigiau pamąstymu, kaip svarbu kiekvienai šaliai turėti savo animacinį turinį vaikams (o ne remtis kitų kultūrų turiniu, net jei toks sprendimas pigesnis). Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad pasirodė „BFF“, aukštos kokybės lietuviškas turinys vaikams. Belieka palinkėti, kad kūrėjai nenuleistų kokybinės kertelės likusiems serialo epizodams ir kad serialas rastų kelią į vaikų širdis.