Festivalio užrašai. Karlovi Varai, kontekstai, Katkus

Lietuviško kino praeičiai tarptautinis Karlovi Varų festivalis yra beveik simboliška tarptautinio pripažinimo vieta. Būtent šiame festivalyje pirmą kartą buvo apdovanoti būsimi lietuviško kino klasikai režisierius Arūnas Žebriūnas ir kino operatorius Jonas Gricius už novelę „Paskutinis šūvis“ „Gyvuose didvyriuose“ (1960). Kaip liudijo buvęs Kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis, po šitos sėkmės pajudėjo svarbūs „kino buities“ reikalai, nes valdžiai prizai darė įspūdį ir jau buvo galima kalbėtis apie Lietuvos kino studijos ir apskirtai lietuviško kino „statybas“.

Karlovi Varai buvo vienas pirmųjų užsienio festivalių dar sovietmečiu kino kritikui Sauliui Macaičiui - jis ironiškai prisimindavo, kokį didžiulį įspūdį jiedviem su Skirmantu Valiuliu paliko, ne, ne filmai, o prabangus "Pupp'o" viešbutis (beje, vaidinęs bondiados filme "Casino Royal")...

90-aisiais festivalis mūsuose ne taip aukštai vertintas, nes lietuviškas vaidybinis kinas buvo išlepintas trijų visiems žinomų didžiųjų "banginių", bet pastaraisiais dešimtmečiais būtent Karlovi Varų festivalis, kreipiantis žvilgsnį į Vidurio, Rytų Europą, mūsų kūrėjams gana aktualus. Tai nepaprastai atviras publikai, o ne tik profesionalams, renginys. Čia vyko daug pasaulinių lietuviškų premjerų – Igno Miškinio „Artimos šviesos“”, Kristinos Buožytės „Kolekcionierė“, „Aurora“”, „Vesper“, Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimas į marmurą“, Karolio Kaupinio „Nova Lituania“”, Audriaus Stonio „Laiko tiltai“, Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“…

Vakar ir šiandien Karlovi Varų festivalyje vyksta dvi lietuviškos premjeros – rodomi Vytauto Katkaus „Svečias“” ir Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“”. Tai vieninteliai filmai iš mūsų Baltijos šalių regiono konkursinėse „Krištolinio gaublio“ ir „Proxima“ (pirmiesiems filmas, eksperimentams skirtas konkursas) programose. Abu filmai – ilgametražiai debiutai, ir tai, kad į juos atkreipė dėmesį, atrinko Karlovi Varų festivalio rengėjai jau yra komplimentas autoriams: pakliūti šiandien į A klasės tarptautinius (ne regioninius) konkursus nėra paprasta: filmų sukuriama vis daugiau, jie techniškai tobulėja, be to, dar projektų stadijoje pereina įvairiausias meistriškumo dirbtuves, profesionalėja, o kartu su šiuo procesu neretai dingsta dalis autentiškos autorių intonacijos. Todėl kvietimai į gerą vardą turinčio Karlovi Varų festivalio konkursus patvirtina, kad Katkui ir Urbonaitei pavyko sukurti filmus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsiskiriančius iš potvynio debiutų ir tai yra nemenkas pasiekimas šiuolaikiniame kino pasaulyje, kuriame naujienos, mados, prioritetai, žiūrovų skoniai ir kritikų vertinimai keičiasi 24-ties kadrų per sekundę greičiu.

Šiuos du labai skirtingus filmus jungia keli, beje, neformalūs dalykai – svečias Danielius grįžta į Lietuvą iš Norvegijos ir renovacijos triukšmas tenka iš Norvegijos sostinės Oslo grįžusiai atgal į gimtinę Ilonai; abiejuose filmuose pagrindiniams personažams nemažai rūpesčių kelia butas ir formalus siužetas iš esmės arba iš dalies rutuliojasi apie įsižeminimo vietą; abiejuose filmuose yra simbolinės sūpynės, supančios žmones į visas puses. Tiesa, dar abiejuose filmuose didesnį ir mažesnį vaidmenis puikiai suvaidino Arvydas Dapšys.

XXX

Ne taip greitai, bet keičiasi vietos, žmonės, jausmai, net vaikystės sapnai. Ir nieko nebesugrąžinsi. „O visai nepasikeitęs! Tik pasenęs“. „Tu irgi... Gerai, juokauju“. Taip šnekasi tridešimtmečiai Vismantė su Danieliumi, tik grįžusiu iš Norvegijos. Pagrindinis „Svečio“ personažas Danielius į gimtas vietas atvyksta, kad parduotų butą. Tėvai, kaip galima suprasti iš kelių akimirkų kapinėse, mirė. „Kam laikyt?“ Norvegijoje jau susikurtas stabilus gyvenimas su norvege žmona ir vos metų sūnumi. Per kelias toje šalyje praleistas pirmas filmo minutes galima suprasti, kad jauną šeimą šiek tiek, bet ne per daug, užknisa uošvė, giminės ir apskritai draugiškas vakarietiškas šurmulys. Nieko tame naujo, jaučiasi bendros filmų gamybos diktuojama būtinybė įdėti gabaliuką Norvegijos, ir „Svečias“ festivaliuose tikrai ne vienintelis gana garbingai su tokiomis bendros gamybos sąlygomis susitvarkantis.

Bet Katkų Norvegijos peizažas, šmėsčiojantis pro šeimos buto langus, domina mažiausiai. Jo filmas – pokalbis apie savus peizažus, gamtos ir dvasios. Apie tai, kaip išvažiavusiame kažkur toli žmoguje gimtosios erdvės, prisiminimų lieka daug, bet jose to žmogaus - vis mažiau. Ir tai toks nejaukus, kartais juokingas, kartais graudus disonansas, kurį nuolat jaučia Danielius ir kurį savitu, pažįstamu iš trumpametražių filmų stiliumi kuria Katkus. Kaip ir trumpametražiuose, „Svetyje“ režisierių domina žmogaus vietos ir priklausymo bendruomenei, šeimai temos.

Jo personažas visą laiką susikuria situacijas, kai yra verčiamas palikti butą ir išeiti pasivaikščioti. Todėl jis nuolat keliauja po gerai pažįstamas ir kartu jau svetimas vietas. Bendrauja su žmonėmis, kurie jam gerai pažįstami ir kartu jis jų gyvenime jau tik svečias. Danielius vienu metu lyg yra Norvegijoje, su savo šeima, bet ir Lietuvoje, nenori iš čia išvažiuoti. Jis gyvena žemiškoje tikrovėje, tvarko buto pardavimo reikalus, švenčia senų draugų gimtadienius ir visą laiką sapnuoja sapnus. Nenoriu filmui dar nepasirodžius mūsų ekranuose iliustruoti šio nuolatinio ambivalentiškumo jausmo scenų pavyzdžiais, bet Katkus tai daro išties talentingai.

Prabėga ekrano laiko (gal šiek tiek per daug), kol „Svečias“ peržengia ribą tarp kasdieniško buitiškų būsenų kino ir vizualiai išraiškingo, trinančio ribą tarp tikrovės, sapno, logikos ir absurdo, dramos ir komedijos autoriaus pokalbio. Palaipsniui kelionės tampa simbolinės, o Danieliaus kaip svečio tarp savų statusą vis labiau paliudija jį supančios sukeistintos tikrovės gabalai. Be kita ko, filme yra išties netikėtų kino kalbos siurprizų, skirtingų žanrų dermės. Ko čia tik ant tos analoginės juostos nėra... Na, siužeto nėra.

Tai lėtas, rafinuotas kinas. Jokių įvykių, išskyrus buto pardavimą, net „išspoilinti“ nepavyktų, ir šia prasme „Svečias“ nesvetingas „lūkesčių turinčiai“ publikai. Nebent tai, kuri neturi išankstinių nuostatų ir kryptingai ieško neskubančio žvilgsnio į paprastą stebuklinę mus supančią tikrovę.  Bet „Svečias“ -  ne magiškas realizmas, o tikroviška magija. Leistis paskui režisierių ir paklaidžioti po besibaigiančios vasaros pajūrio miestelio karaokes, barus, naktinius miestus, susipažinti su įvairiais spalvingais liūdnai ar juokingais personažais yra geras sinefiliškas nuotykis. Taip, ko gero, dalis antraplanių personažų nėra būtini pasakojimui, kažko turbūt vertėjo atsisakyti dėl šiek tiek per ilgos trukmės. Kaip ir kiekvienas iš atskirų fragmentų sudarytas pasakojimas, „Svečias“ beveik pasmerktas kelioms pabaigoms. Palieku šias detales aptarti labiau kritiškiems kolegoms ir kolegėms. Bet jeigu pavyks pagauti „katkišką“ (vos ne parašiau kafkišką) kampą, šis elegiškas kūrinys iš tiesų gali nunešti kažkur į tolstančią jaunystės salą.

Katkus filmuose be jokio provincialumo (kurį paprastai lydi pseudointelektuali pašaipa) mezga dialogą su klasikiniu modernistiniu kinu, lyg šypsodamasis ir su dėkingumu atsilygina italams už kino kalbos atradimus, priemones, padedančias jam išsireikšti – nostalgiškai, ironiškai ar filosofiškai. „Miegamajame rajone“ jis citavo Antonionio „Blow-up“, „Uogose“ jam tiesiogine prasme pakilti (savo akyse) padėjo Pasolini „Teorema“, o „Svečias“ artimas Felinio „Amarkordo“ karnavališkumui. Žinoma, kasdienybės karnavalas Katkaus „Svetyje“ baugiai, o kartais anekdotiškai lietuviškas, savas.

Ne tik a priori patrauklus, sekantis „naujosios bangos“ tradicija, bet ir tikslus man pasirodė sprendimas nemažai didesnių ar mažesnių vaidmenų skirti savo rato žmonėms, neprofesionalams. Puikiai epizodinį vaidmenį suvaidino, tiesiog sušoko režisierė Saulė Bliuvaitė (Katkus yra jos filmo „Akiplėša“ operatorius); šauniai energingą jaunystės bičiulį suvaidino režisierius Domas Petronis – kai jis leidžiasi į žaidimą su vaikais ir karučiu, pagalvojau, kad šiam linksmam tėčiui gilesnes demokratijos tradicijas turinčiose vakarų šalyse praeiviai, matyt, iškviestų tam tikras socialines tarnybas. Pro kamerą pajūryje vykstančiame „tūse“ praeina „Svečio“ scenarijaus bendraautorė, režisierė Marija Kavtaradzė. Pagrindinį vaidmenį beveik nevaidindamas puikiai suvaidino montažo režisierius Darius Šilėnas – jis tik svečias aktorystėje ir tai jo Danieliui, atrodo, padeda likti šiek tiek atsiribojusiam nuo Katkaus kuriamos erdvės, gyvenančios savo gyvenimą.

Beje, vos tik pradeda atrodyti, kad jau viskas, kas buvo svečiui brangu, baigėsi, kad prasidėjo pabaigos pradžia, filme pasirodo du jaunuoliai su „tokiu jausmu, kad viskas prieš akis“. Juodu suvaidino (ir sudainavo!) jauni kino žmonės operatorius Vasily Shramkov ir režisierė Augustė Gerikaitė. Jiems tikrai viskas prieš akis. Katkus, garbės žodis, turi nepakartojamą lietuviškame kine kino ir humoro jausmą. Visa kita – detalės.

P. S. Šiandien popietę Karlovi Varuose – Gabrielės Urbonaitės filmo „Renovacija“ premjera. Vakar filmui mažoje spaudos peržiūroms skirtoje salėje jau plojo dešimtis kritikų ir žurnalistų.