Festivalio užrašai. Trumpas komentaras apie „Renovaciją“ ir renovacijas

Režisierės Gabrielės Urbonaitės vaidybinis debiutas „Renovacija“ buvo atrinktas į tarptautinio Karlovy Varų konkursinę programą „Proxima“ ir pateko į kontekstą, kuriame filmo kuklumas, pasakojimo nuoseklumas, tradiciškumas atrodo net iššaukiančiai išskirtiniai. Tokio efekto Lietuvoje, žinoma, nebus, mat ilgametražis eksperimentinis kinas (sudarantis šiais metais gal pusę minimos Karlovy Varų programos) su vaizdų dienoraštiškumu, mirgėjimais, tekstais – minčių srautais, nesutampančiais su vaizdu, drastiškais politiniais kolažais -  tiesiog nekuriamas, ir Jono Meko pasekėjų horizonte kol kas nematyti.

Artimiausias „Renovacijos“ kontekstas, kaip rašiau, yra Vytauto Katkaus „Svečias“, kuris kalbos autoriškumo ir kino poetikos originalumo prasme pranoktų ne vieną „Proximos“ konkurso filmą. Bet jis konkuruoja su didesnių užmojų turinčiais pagrindinės konkursinės programos filmais, ir visus visų žiuri verdiktus sužinosime jau rytoj.

Jų belaukiant, galvoju, kad sveika ne savoje erdvėje žiūrėti naujus lietuviškus filmus vieną po kito. Ne tik motyvų ar simbolių panašumai, apie kuriuos užsiminiau praėjusiame tekste iš Karlovy Varų, pastebimi, bet dar labiau – skirtumai.  Šia prasme Urbonaitės „Renovacija“, kurio pirmieji seansai dabar vyksta šiame viename seniausių ir svarbiausių Centrinei ir Rytų Europai festivalių, prisipažinsiu, nustebino. Pirmiausia tuo, kad privertė susimąstyti, kokie visgi yra pažeidžiami jauno šiuolaikinio lietuvių kino kūrėjų kūrybinių strategijų apibendrinimai.

Viešai ne kartą esu sakiusi, kad dabartiniame kine labiausiai trūksta dabarties. Jame nemažai yra kūrėjų ir personažų dvasinio pasaulio atšvaitų, asmeninių pojūčių tyrinėjimo, santykių su artimaisiais refleksijos, o pulsuojančio socialiniais ir politiniais įvykiais pasaulio, matomo ne tik pro asmeninį - tiesiogine ir perkeltine prasme langą – mažoka. Mūsų kine jau pastebimai daugiau miestietiškų erdvių (bent barų), bet režisieres ir režisierius vis traukia galimybė išvežti savo herojus prie jūros, į sodybą ar bent jau kokį mažesnį miestelį, egzotiškesnę vietą.

Todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai filmo „Renovacija“ personažų pora džiaugiasi įsikėlusi į naują bendrą butą Vilniuje ir su miesto „parkingo“ problemomis susiduria jau pirmosiomis filmo minutėmis. Vienas iš pagrindinių personažų Matas (Šarūnas Zenkevičius) noriai, su malonumu dirba Vilniaus miesto gidu, ir tai taip pat daug pasako apie režisierės požiūrį į savo miestą, net jeigu ši maža detalė nėra esminė ar akcentuojama.

Režisierės neišvaizdus senas daugiabutis netrikdo - ji pasirengusi renovuoti ir namą, ir žvilgsnį į „mileniumų“ portretą, ir atnešti į kiną daugiau tiesiogine prasme politinės tikrovės. Ukrainos karo tema, ukrainiečio personažo įsiterpimas į dviejų jaunų lietuvių kasdienybę ir santykius teoriškai skamba, kaip čia mandagiau išsireikšti, ... įtartinai. Esu pasirengusi pripažinti, kad toks požiūris padiktuotas ilgamečio lietuviško kino tradicijų vengti rezonansinių savos visuomenės ir pasaulio įvykių bet kokia kaina (vaidybinio kino išimtis – Šarūno Barto „Šerkšnas“; dar keli dokumentiniai, įsileidžiantys Ukrainos karo temą kaip svarbų laiko įspaudą, tarp jų Giedrės Beinoriūtės „Sacrum ir profanum Pievėnuose“).

Urbonaitė šia prasme drąsi režisierė – ji imasi apibūdinti savo kartos, trisdešimtmečių išgyvenamą laiką, į kurį dar neįmanoma pažiūrėti iš šalies, kuris yra pernelyg arti, kad taptų tyrinėjimų objektu. Kartu neapleidžia jausmas, be to laiko įvaizdinimo kine ir apskritai mene kažkokio svarbaus dėmens trūksta.

Būtent šitą žmogišką ir profesinę užduotį, kad ukrainietiška tema suskambėtų natūraliai, skoningai, neatrodytų kaip konjuktūra, režisierė išsprendė gana sėkmingai.

„Renovacija“ bando atsakyti į klausimą, kaip jaučiasi du adekvatūs jauni žmonės vykstant Ukrainos karui, apie kurį jie nuolat apie girdi, supranta grėsmes ir kontekstus, žino istorines savo šalies patirtis. Ir kaip ta jų neliečianti tiesiogiai tikrovė juos paliečia, patikrina jų jauseną, tampa jausmų išbandymu.

Iš pradžių Ukrainos tema filme atsiranda kaip socialinių tinklų ir žinių naujienų srauto dalis Ilonai naršant kompiuteryje, o vėliau prasitęsia neįmantriu siužetu, kurio esmė tiksliai įvardinta filmo šūkyje apie renovaciją, kuri prasideda žmogaus viduje.

Įsikėlus į naują butą, pasirodo, kad prasideda jo renovacija, ir norvegų kalbos vertėja namuose dirbančiai Ilonai, kurią vaidina Žygimantė Elena Jakštaitė, tai tampa erzinančiu išbandymu. Netrukus ji susipažįsta su vienu iš renovaciją vykdančių statybininku ukrainiečiu Olegu (jį vaidina Ukrainos aktorius Roman Lutskyi), ir pasirodo, kad Ilonai gana paprasta jam prisipažinti, kad rašo eilėraščius. Nedaug suprantu apie poezijos kokybę, bet Ilonos eilėraščiai man priminė Rimanto iš „Pietinia kronikas“ bandymus, tad ką gali žinoti, kaip ten bus su Ilonos poetine karjera toliau...

O tuo tarpu, susitikus su ramiu, mokančiu dirbti, klausyti, tylėti vyriškiu Ilona pradeda savęs klausti savęs apie dabartį, ateitį, santykius su Matu. Filmas bus parodytas Lietuvoje tik kitų metų pradžioje ir pasakoti tekste, kaip rutuliojasi santykių dinamika tarp Ilonos ir Olego, Ilonos ir Mato nebūtų dora. Bet net jeigu juose nėra kažko pritrenkiančio, vis tiek režisierė sukūrė siužetą, kuriame yra netikėtų, nestreotipinių posūkių ir klausimų.  

 „Renovacija“ apskritai toks filmas, kuris nepalieka žiūrovui neatsakytų klausimų. Kas neramina herojus, iškalbėta be jokių dviprasmybių. Man net pasirodė, kad jiedu galėtų būti puikia iliustracija dalies jaunų žmonių, kuriems nuolat kartojama, kad reikia kalbėtis, bet niekas jų nemokė tiesiog patylėti. Juk dialogas „Kas tau yra?“ „Nežinau.“ kuo puikiausiai galėtų būti sukurtas vien tik vaizdu ir neskambėtų taip literatūriškai. Bet tai, matyt, debiutinio ilgo metro riktai, patirties klausimas, gal net režisierės baimės būti nesuprastai dalis (prieš 12 metų sukurtas trumpametražis Urbonaitės filmas „Plaukikė“ liudijo režisierę esant jautrią vaizdo kalbai ir jos galimybėms išreikšti subtilius jausmus). Todėl daug atsakomybės tenka aktoriams, kurių herojai priversti nemažai kalbėti, bet dalį dalykų jiems pavyksta įterpti ir be žodžių. Man pasirodė, kad filme kai kurie „pašaliniai dalykai“, lydinčios siužetą temos yra dar mažai liestos mūsų kine ir svarbios būtent trisdešimtmečių savivokai, tarp jų, nuolatinio spaudimo būti geriausiu/-ia, aukštos/žemos savivertės problemos. Čia, žinoma, prisideda ir mamos beigi tėveliai. Jakštaitė puikiai suvaidina, kaip jos Ilona slepia apmaudų jausmą, kai sužino, kad ne ji pelnė geriausios vertėjos apdovanojimą. Neprimityviai filme išspręstas ir Zenkevičiaus suvaidintas Mato personažas – spaudimas būti vyrišku, bendrai vyriškumo suvokimas Urbonaitės filme nuolat egzistuoja kaip klausimas, kuris yra sudėtinė poros santykių ir jų abejonės dalis. Abejonės savimi – dar viena svarbi ir originali tema, kurios aktualumą savaip prisipažįsta jaunos kartos režisierė, o tai jau, sutikite, kažkas naujo.