Po premjeros. Pirmi ir paskutiniai kartai

Kas galėjo pagalvoti, kad Jonas iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius), Voicekas Kozlovskis iš „Dievų miško“ (rež. Algimantas Puipa) ir bene kukliausiai skambantis Lietuvos kino istorijos vaidmuo – moteris iš „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa) – susitiks viename lietuviškame filme? Galbūt keisčiausia ne tai, kad šiuos garsius teatro ir kino aktorius – Jūratę Onaitytę, Liubomirą Laucevičių ir Juozą Budraitį – išvystame viename ekrane, o tai, kad iki šiol niekas jų nebuvo suvienijęs. Tiesa, jų visų karjeras jungiančio kino režisieriaus Algimanto Puipos filme „Sinefilija“ jau buvo susikirtę Onaitytės ir Budraičio keliai. Tačiau visus tris muškietininkus galiausiai suvienijo naujausias režisieriaus Manto Verbiejaus filmas „Smėlis tavo plaukuose“, kurio premjera įvyko Europos kino festivalyje „Scanorama“.

M. Verbiejaus filme Onaitytė ir Budraitis vaidina bendrų interesų nebeatrandančius sutuoktinius – Malviną ir Vincentą, kurie išsiskiria vos prasidėjus pasakojimui. Seniai karjerą baigusios balerinos gyvenimas pasikeičia, kai ji susipažįsta su bendraamžiu tapytoju Kipru, įsimyli ir pabėga iš namų. Dar šių metų pradžioje žurnale „Literatūra ir menas“ publikuotas Dovydo Kiauleikio komentaras apie amžizmą pasiūlė įžvalgą, taikliai apibendrinančią ir šio filmo teminę ašį: nors gyvenimo trukmė ilgėja, visuomenei vis dar lengviau vyresnio amžiaus žmones nurašyti kaip „niekam tikusius“ nei priimti juos kaip visaverčius bendruomenės narius.

„Smėlis tavo plaukuose“ – visų pirma romantinis filmas, pasakojantis apie svaiginančią meilę, kuria mėgaujasi antrąja jaunyste apdovanoti Malvina ir Kipras. Svarbu pabrėžti, kad abu filmo personažai jau seniai pensijoje – todėl jų meilės istorija gali nuskambėti kaip oksimoronas. Tačiau būtent tai ir tampa vienu ryškiausių filmo niuansų. Abu veikėjai – jautrios, meniškos prigimties žmonės, ieškantys artumo, įkvėpimų ir laisvės. Nors Kiprui iš pradžių kyla abejonių dėl ryžtingų Malvinos planų, tarp jų – kelionės į Berlyną, bet laikui bėgant abejonės blėsta, o meilė ir artumas ima viršų.

Iš pirmo žvilgsnio užgimę ir laiškuose subrendę jų jausmai filme skleidžiasi prie lietuviškos jūros, ilgesingame Kuršių nerijos kopų ir miškų kraštovaizdyje. „Įsimylėti niekada ne per vėlu“ – sufleruoja filmas ir kviečia pakikenti bei užsimiršti kartu su jaunaisiais senjorais: morzės kodo šviesos blyksnių pokalbiai pro langą, anglimi piešti ūsai ir antakiai, bėgimas nuo policijos, poezijos skaitymas žvakių šviesoje. Viskas čia pulsuoja gyvybe, kuriai nereikia asmens tapatybės dokumente įrašytos datos patvirtinimo.

Filmo siužeto struktūra fragmentiška. Tai atspindi ne tik besivystančią Kipro demenciją, bet ir bendrą pasakojimo nuotaiką. Vienu metu jis net Malvinos vardo prisiminti nebegali. Ši jautri ir subtili scena trumpam ištraukia žiūrovą iš saldžios įsimylėjėlių pasakos. Toks koliažinis pasakojimo būdas neleidžia visiškai pasinerti į palaimingą romantinės fantazijos tėkmę. Priešingai, moralizuojanti ir deklaratyvi realybė nuolat pasiveja Malviną ir Kiprą, kurie bando užsibarikaduoti savo svajonių bokšte.

Pirmus ir paskutinius kartus vienas kito glėbyje išgyvenanti pora siekia surasti atokų prieglobstį, kuriame galėtų oriai pasitikti gyvenimo saulėlydį. Veikėjai ryžtingai juda tikslo link, kuris atrodo ranka pasiekiamas. Malvinai stebint margą Klaipėdos uosto infrastruktūrą ar šiuolaikiniams Romeo ir Džuljetai šokant ant motociklo ir vejantis tykiai liepsnojančią rytinę padangę, tikrai lengva patikėti beribe meilės galia. Ir, atrodo, gyventų jiedu ilgai ir laimingai, tačiau jų idilę sugriauna Malvinos dukra ir buvęs vyras, besileidžiantys ieškoti iš jaukaus namų narvelio pasprukusios mamos. Jie filme atstovauja racionalų požiūrį ir visuomenės keliamus standartus. Ironiška, kad ši gelbėjimo operacija kyla iš to paties meilės jausmo – iš dukros rūpesčio, kuris išsigimsta į bandymą apriboti Malvinos norą būti laimingai. Šiuose santykiuose tarp mamos ir dukros įprastos rolės apverčiamos. Laimos Akstinaitės kuriama Maja neva žino, kaip mamai bus geriau, ir režisierius suteikia jai galimybę šia pozicija pasinaudoti. Tokia galia dažnai suteikiama jaunesniems, o tai atskleidžia, kaip amžius gali tapti argumentu prieš asmeninę laisvę. Jų santykis perteikiamas sapniškose scenose, vertose Puipos filmų: povandeninio teatro scenoje vykstančios aistringos kovos, meilės laiško liekanų dulksna ir kiti fantasmagoriški elementai.

Vienu šarmingiausių filmo epizodų tampa susidūrimas su šiurkščia ir tiesmuka slaugos namų direktore, kurią vaidina Eglė Mikulionytė. Jos elgesys su Kipru, tarsi šis būtų neadekvatus ar nepatikimas, leidžia akimirkai pažvelgti į švelnų, idealizuotą poros pasaulį iš šalies – tokį, kuris aplinkiniams gali pasirodyti naivus ar net vaikiškas. Būtent aplinkinių reakcijos primena, jog visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad pagyvenęs žmogus turėtų tyliai trauktis nuo scenos. Direktorė nuo Kipro paslėpusi jo pasą, Malvinos šeima laiko ją psichiškai nestabilia – šios detalės rodo, jog jų noras gyventi pagal savo taisykles kitiems atrodo pavojingas arba neracionalus. Kita paminėjimo verta scena – kai Maja su Vincentu pagaliau suranda bėglius, pasislėpusius medžių tankmėje. Onaitytės ir Laucevičiaus veikėjų naivumas šioje scenoje itin pagavus. Filmo finalas be galo poetiškas. Jo įtaigumą ir didingumą galima būtų sugretinti su įspūdinga Christiano Petzoldo filmo „Liepsnojantis dangus“ kulminacija. Šis kulminacinis momentas ne tik prilygsta meistriškai aktorių vaidybai, bet ir gali būti suvokiamas kaip režisieriaus reveransas lietuviško kino istorijai, kuri nesileidžia būti užmiršta. Ji – tarsi feniksas, vis dar sugebantis pakilti iš pelenų į dar vieną skrydį.

„Smėlis tavo plaukuose“ gali pasirodyti kaip labai liūdnas filmas. Jį galima perskaityti ne tik kaip pasakojimą apie socialines normas, taikomas vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir kaip metaforą tų, kurie mąsto kitaip nei dauguma. Virtinė iššūkių, su kuriais susiduria pagrindiniai veikėjai, ir jų laimės laikinumas liudija, kad gyvenimas nėra teisingas, o žmonės – nesutverti patirti ilgalaikę laimę. Ar tai pesimistinė ar optimistinė žinutė, čia jau kaip su ta stikline – pusiau pilna ar pusiau tuščia. Jums gerti.