Kino teatre. Plaukti šokio ritmu
Judesys išlaisvina. Ne veltui sakoma, kad „liūdesį reikia keisti į judesį“. Ne veltui egzistuoja ir šokio terapija, kuri padeda išjudinti kūne užsisklendusias emocijas ir pagaliau jas išjausti. Judantis kūnas – gyvas kūnas, o jei dar skambės smagi, ritminga muzika – norėsis tiesiog imt ir paskęst tame garso ir vidinių kompozicijų sūkuryje.
Šokis ir jo diktuojami ritmai bei saviraiškai atveriami klodai tampa kertine Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatyto dokumentinio filmo režisierės Gerdos Paliušytės filmo „Laivas“ tema. Čia, kažkur tarp choreografijos legendos, breiko Lietuvoje pradininko Algirdo Stravinsko pasiruoįimo gimtadienio šventei laivo denyje, archyvinių kadrų ir praeities šešėliuose paskendusios kasdienybės, susiduria skirtingos kartos ir jų požiūris į šokį. Savitas, tačiau apjungiantis. Nes ir anas laikas, ir dabartis pasižymi aistra pačiam judesiui bei norui išreikšti save. Galbūt su skirtingomis intencijomis ir priemonėmis, bet viskas veda į tą patį polėkį.
„Laivo“ nesinorėtų vadinti įprastine dokumentika, veikiau tai toks hibridinis darinys, kuriame susipina archyvai, personažo istorijos dėlionė ir specialiai filmui sukurtas šokis. Toks faktų ir intencionalios fikcijos miksas, kuriame atsiskleidžia ne tik Stravinsko spalvinga asmenybė, bet ir kartų bei laikmečių skirtumai, kai vieniems laisvė buvo galėti daryti, o kitiems – dar ir galėti veikti pagal save, pagal savo interpretacijas.
Paliušytė „Laivą“ dėlioja (tik)iš pirmo žvilgsnio gana padrikai, tačiau galiausiai – logiškai ir chronologiškai, kadangi viskas susiveda į šokio šventę, buvimo kartu kulminaciją. Su Stravinsku ir jo pasauliu režisierė supažindina pamažu. Ir jau iš karto, nuo pirmųjų kadrų ir pašnekesių galima pajusti asmenybės ekscentriškumą ir charizmą – legendinis choreografas žodžio kišenėje tikrai neieško (nors galbūt ir pasimėto įdomesniais juokeliais), ir geba atrasti kalbą su visais: nuo kirpėjos iki arenos apsaugininko. Dėliodama Stravinsko portretą režisierė nevengia nerti į kontrastus – vieną akimirką jis griežtas ir reiklus, kitą akimirką – jau susižavėjęs komentuoja tigrų fotografijų kolekciją, vieną akimirką – įnirtingai komentuoja šokį, kitą – jau užsiima žodinėmis minklėmis su kirpėja. Panašu, kad tokiu būdu režisierė stengiasi užtvirtinti Stravinsko žmogiškumą ir nuimti jį nuo pjedestalo – legendos statusas galiausiai ir yra tik statusas, o be karjeros žmogaus gyvenime yra ir begalė kitų dalelių.
Atrodo, kad ir pats „Laivo“ ritmas geba išlaikyti „šokiškumą“ – kiek tai įmanoma kine. Vytauto Katkaus užfiksuoti gilūs, ramūs ir plaukiantys kadrai susipynę kartu su archyviniais, energingais ir pulsuojančiais 9-tojo dešimtmečio naktinio gyvenimo dvasia vaizdais, Collins Oboh ir Adomo Koreniuko muzikiniais akordais kuria savo atskirą vizualinę choreografiją – kartais lėtą, kartais poetišką, bet be abejonės ritmingą.
Svarbiu momentu Paliušytės „Laive“ tampa pats šokio rekonstrukcijos momentas, kuris, atrodo, idėjiškai puikiai geba perteikti skirtį tarp tada ir dabar. Anuomet laisvė slypėjo pačioje galimybėje šokti tuos naujus, gatvės šokiams priskiriamus žanrus – hiphopą, breiką, house, vogue, waackingą. Kuo tiksliau, preciziškiau ir visam kolektyvui it vienam bendram kūnui. Stebint „Low Air“ šokio teatro repeticijas pasidaro akivaizdu, kad dabar pats tikslumas ir preciziškumas nebėra tikslas pats savaime – šokio laisvė atsiskleidžia per gebėjimą perteikti savo individualumą, savitą žvilgsnį ir mokėjimą į tai, ką darai, įnešti dalelę savęs. Praeities choreografija čia įgauna naują, šiuolaikinį, laisvą bet ir pagarbų kūną, besisukantį šventės šurmulyje ir besidžiaugiantį savo galėjimu būti ir judėti. Savitai, aistringai ir džiaugsmingai.
Vis tik, kartais stebint „Laivą“ susidarydavo įspūdis, jog šokio tema šiek tiek pasimeta – kai kurie Stravinsko gyvenimo inkliuzai, atrodo, šiek tiek per ilgai užsitęsia ir trumpam nuveda lyg į kitą filmą. Bet tai netrukdo mėgautis „Laivo“ plaukimu šokio ritmu antroje kūrinio pusėje, kuri praskrieja sklandžiai ir preciziškai ir geba perteikti vakarėlio bei kūrybos proceso atmosferą taip, jog atrodo gali ją imti ir apčiuopti savo pirštų galiukais. Ir netyčia pajudėt kartu. Nejučia.
