Kino teatre. Europos traukiniai
Susikaupkime, į kino ekranus atvyksta „Traukiniai“, kurių nepamatyti būtų didis nuostolis, o kadangi tai dokumentika, ji paprastai rodoma nedovanotinai trumpai.
„Tai filmas apie gyvenimą, ne apie geležinkelį“, rašo lenkų kino kritikas Łukasz Maciejewski (Interia.pl) apie savo tėvynainio režisieriaus Maciejaus Drygaso filmą „Traukiniai“ („Pociągi“), sumontuotą iš archyvinių kino kadrų. „Kartais net girdisi keisti garsai, tarsi istorijos vaiduokliai bandytų – bet nesugebėtų – kažką mums pasakyti“ – atitaria Redmond Bacon, kino kritikas iš Berlyno (journeyintocinema.com). Meditacija apie žmoniją, jos savinaikos refleksija, naujas archyvinių vaizdų gyvenimas, stiprus emocinis poveikis vietoj griežto faktų išguldymo. Tokie įvairiomis kalbomis rašančių kritikų apibūdinimai.
„Traukinių“ pasaulinė premjera įvyko 2024 metų lapkritį svarbiausiame dokumentiniam kinui Amsterdamo festivalyje IDFA. Nuo to laiko recenzijų tarptautinėje medijoje prisirinko apsčiai, kaip ir apdovanojimų, pradedant prizais Amsterdame už geriausią filmą ir už geriausią montažą, toliau – pagrindinis prizas „Artdocfest’e“ Rygoje, dar vienas pagrindinis prizas Romos archyvinių filmų forume („UnArchive Found Footage Fest“), ir specialusis apdovanojimas trišaliame Neisės kino festivalyje Vokietijoje, Čekijoje ir Lenkijoje (Neisse Film Festival).
„Traukinių“ seansas uždarė 2025 metų „Scanoramos“ festivalį, o dabar atėjo laikas ir galimybė pamatyti filmą Lietuvos kino teatrų repertuaruose. Ir tai dėl to, kad Maciejaus Drygaso kūrinys – lenkų ir lietuvių koprodukcija, su „Drygas Film Production“ dirbo Rasos Miškinytės „Era Film“. Filmo garso dramaturgiją kūrė lietuvių garso režisierius Saulius Urbanavičius, jo darbas šiame filme visuotinai pastebimas kaip vienas svarbiausių įtaigos veiksnių, kaip garso logika vietoje žodžių, nes „garsas čia nėra fonas, o dar vienas filmo veikėjas“, teigia Edyta Zbąska (zwierciadlo.pl).
O kas yra pagrindinis veikėjas? Tas traukinys, gigantiškas metalo žvėris, kurio kūną pirmuose kadruose taip uoliai konstruoja darbininkų knibždėlynas? Gal vis dėlto laikas, kurį vadiname istorija? Per pusantros valandos – pirmoji 20 amžiaus pusė. Maciejus Drygasas išlydi traukinį taikiam darbui, kuris teikia naudą ir džiaugsmą daugybei pasipuošusių, gerai nusiteikusių žmonių. Eina laikas, kinta keliaujančiųjų drabužių siluetai, skrybėlaičių ir skrybėlių bryliai, nejučiom įsiterpia šalmai ir kareiviškos pilotės, karininkų kepurės su snapeliu, ramaus gyvenimo peizažus keičia tai, ką žinome iš istorijos vadovėlių. Bet „Traukiniai“ nėra siluetų ar peizažų kaita pagal įvykius. Režisierius sukūrė savo istorijos traktuotę, kurioje nedviprasmiškai išryškino, kas kartojasi. Kinta, bet pareina ir pareina. Lyg tie pasikartojimai būtų lemti gamtos, o ne žmonių sprendimų.
Tai žiauri kino poezija su realiais laiko rimais. Anas uolus, kantrus darbavimasis prie traukinio dalių, kol baigta mašina atsistoja ant bėgių ir pajuda, vėliau rimuojasi su panašiai uoliu ir kantriu darbu, kai ne tik vyrai, bet ir moterys gamina patrankoms sprogmenis, šie didelėmis grupinėmis pastangomis kraunami į traukinius ir gabenami. Dar vienas su darbu susijęs posmas – kai vėlgi kantriai tvarkomi bėgiai, kuriuos suniokojo tie sprogmenys.
O kol bėgiai sveiki, traukiniai veža ir veža nerūpestingus keliautojus, vis laiku tolyn, kol važiuojantieji suvienodėja, aprengti karinėmis uniformomis. Įsimena amžiaus pradžios kareivukas, džiūgaujantis, kad išvyksta ir kad yra filmuojamas. Jis kaip ir visi jie, vežami begaliniais vagonų sąstatais, dar nežino, kokie jie grįš, jeigu grįš. Jie taip lengvabūdiškai išvažiuoja. Šita nuotaika atpažįstama ir vėliau, taikos metu po Pirmojo pasaulinio karo, ir po kito karo, kitos taikos metu.
Keliautojų būriai rimuojasi su kitais būriais, vėliau varu varomais į belangius vagonus, kurie užrakinami didžiulėmis sklendėmis. Ir su miniomis žmonių, ieškančių prieglobsčio nuo karo. Ir su kito laiko miniomis, vėl taikiai lūkuriuojančiomis reikalingo maršruto traukinio.
Tolydžio įsiterpia posmai apie maistą – juk taikos metu žmonės keliauja ir vagonuose restoranuose. Nerūpestingai! Prabangiai! Šitas motyvas ataidi kontrastu, kai traukiniais parvežami išsekę lagerių kaliniai.
O bučinių posmai: su evakuojamais mažiukais vaikais mamos atsisveikina, negalėdamos nuo jų atsiplėšti; ir kiti bučiniai – kai iš karo parvažiuoja sveiki ir gyvi vyrai, sūnūs, mylimieji. Parvažiuoja, o ne lieka po kryžiais kažkur laukuose, pro kuriuos lekia nenuilstantys traukiniai.
Tai poezija ir apie kiną, jo galią liudyti ir įamžinti, leisti žmonėms iš anų laikų pažiūrėti mums į akis. Todėl įsimena ne tik tas kareivukas, vykstantis į frontą kaip į nuotykį. Kiekvienas iš seanso išsineš savus portretus.
Kino režisierius įterpė į savo filmą ir kino žmones. Gal tik kinomanai atpažins rusų režisierių Sergejų Eizenšteiną, žvelgiantį iš už laikraščio, bet kai iš po vagono išsiropščia Valkata su katiliuku ir oriai nukrypuoja peronu, niekam nereikia aiškinti, koks čia herojus. Anuomet štai minios neša šitą Artistą ant rankų, minios moja jam. Ir čia pat minios, ištiesusios rankų mišką sveikina ūsuotą ne kino, o rudosios politikos personažą. Vėl kadrai pilni kareivių, sprogimų, vagonų ir gyvenimų duženų.
Filmo motyvai lekia pro akis lyg keliautum laiko traukiniu. Istorija kaip susijusių, vienas iš kito išplaukiančių, besikartojančių vaizdų ir situacijų pynė, o šio filmo garso dramaturgija – kaip komentaras iš laiko atstumo ir niekada ne iliustracija, ne paspalvinimas. Greičiau – kontrapunktas, kuris perspėja, kad nuolat grįžtantis lengvabūdiškas keliavimas yra laikinas.
Kodėl neatrodo laikinas uniformuotų pulkų grįžimas į kadrą ir į gyvenimą? Juk taikiuose epizoduose po Antrojo pasaulinio kadro, kur žmonės paprasčiausiai laukia savo traukinio, vos pasirodžiusi viena kita uniforma jau kelia nerimą. Nors tie uniformuoti vyrai tik važiuoja, tik valgo, tik miega. Tik saugo taiką, kaip sakoma. „Vilties yra be galo daug, tik ne mums“. Šitą Franzo Kafkos citatą režisierius pasirinko filmo pradžiai. Nejaugi Kafka vis dar teisus?