Kino teatre. Svaiginantis žiaurumas
Jautiesi gyvas tol, kol turi ko laukti ir turi dėl ko atsibusti ryte. Kol viltis ir troškimas yra galingesni už stiprias tamsias emocijas, atveriančias kelią į absoliutų dugną ir visa ko, ką iki tol kūrei, sunaikinimą. Būtis paradoksaliai savyje turi stiprų naikinimo užtaisą. Ar jį nukreipsi į save, ar į kitą yra aplinkybių ir kitų dedamųjų reikalas.
Vienas kitą keičiantys troškimai griauti ir statyti, atrodo, yra svarbiausių Jurgio Matulevičiaus filmo „Kinų jūra“ konfliktai ir varikliai. Materiją jiems režisierius dėlioja iš naktine estetika pritvinkusių vaizdinių, vis smūgiuojančių siužeto peripetijų, tamsių temų ir bandančių į gyvenimą kabintis personažų. Viskas susideda į atmosferą, niūrią it sena neoninė iškaba apleistų pastatų kupiname rajone. Jos intensyvumą, kurį transliuoja „Kinų jūros“ vaizdai, galima pajusti visame kūne.
Pagrindiniu veikėju „Kinų jūroje“ tampa Mariaus Repšio kuriamas kovos menų čempionas Osvaldas, kurio gyvenimas yra tarsi emociniai amerikietiški kalneliai. Čempiono šlovės, po smurto prieš merginą protrūkio, išnyksta, o iš jos lieka tik šešėliai ir archyviniai kadrai. Osvaldo gyvenimas, atveriamas „Kinų jūros“ žiūrovams, pilnas destruktyvių veiksmų ir bandymų kažką daryti dėl to, kad gyvenimas vėl sugrįžtų į vėžias. Atrodo, aplinkybės, kuriose buvęs čempionas gyvena, veikia it jo vidaus pasaulio atspindžiai. Viskas, ką jis turi – tai sportas, mažas kampas vienintelio draugo Ju-Longo skurdžiuose bei eklektiškuose namuose ir jo paties kūnas.
Įdomu stebėti kartais net desperatišką Osvaldo bandymą kažką pajusti – ryšio paieškas grupiniame terapijos seanse, intensyvių treniruočių vaikams ir paaugliams vedimą ar lipimą į eketę, it įrodymą, jog galima save nugalėti. Visus tuos veiksmus darant personažo veidas kone visuomet išlieka toks pat nugrimzdęs į gyvenimo beprasmybės jausmą. Lyg tų ribinių patirčių vis negana ir negana. Ar bus gana, kai gyveni aplinkoje, kurią formuoja žiaurumu besisvaiginantys galios svertus laikantys mafijozai, lyg niekur nieko apsireiškiantys Ju-Longo restorane. Kieno galia, to ir taisyklės, ir bandyk vaduotis iš to kiek nori – laisvės nebėra. Pinigai valdo, ir čia jau nebėra nieko švento – nei gyvybės, nei santykių, nei kūno, kuris akimirksniu gali tapti preke ir išnaudojimo objektu.
Matulevičius „Kinų jūros“ vaizdinius dėlioja taip, jog, atrodo, jausmu pirmiausiai alsuoja patys interjerai, spalvos, kostiumai, nenatūralus apšvietimas. Net ir dienos metu vykstančiose scenose dangus visuomet apsitraukęs pilkais debesimis, lyg saulei ir šviesai būtų uždrausta čia būti. O personažai filme yra simboliai ir figūros, papuolusios į aplinkybes (nepavyksta prisiminti nė vieno kadro, kuriame kas nors šypsotųsi ar demonstruotų kokią stiprią emociją). Ir tada reikšmes belieka kurtis pačiam žiūrovui – iš raudonų kinų restorano detalių bei viduryje virtuvės sustatyto altorėlio, iš senų laiptinių, kambarių, nukrautų įvairiu chlamu, iš mafijozo namų miegamojo su ale šilkiniais tigriniais patalais, iš keletą dešimtmečių remonto nemačiusio grupinės terapijos kabineto, kuris kažkada turbūt buvo kokios profesinės mokyklos klase, iš neskoninga prabanga dvelkiančio mafijozų vaideivos kažkokiam rūsyje esančio baseino ir jo rengiamų vakarėlių... Visą eklektišką estetiką geriausiai apibendrina kristaliukais apklijuotais, aptemptais kūno spalvos kostiumais apsitaisiusių merginų pop grupė – tviskančia išore, šansonine muzika ir emocinį dugną pasiekusiais veidais. Kas iš tų turtų ir prabangos, jei esi tik žaislas, prekė, lėlė kažkokių išprotėjusių nuo galios ir žiaurumo trokštančių vyrų rankose. Nors Matulevičius ir dėlioja tam tikrus emocinius ir žmogiškosios patirties sluoksnius Osvaldo personažo peizaže, visame filme, atrodo, dominuoja idėja, jog pasaulis yra tiesiog supuvusi vieta, čia egzistuoja arba blogis, arba dar didesnis blogis. Nes tik atsiradus kažkokiam šviesiam momentui, tik, atrodo, pradėjus lipti iš tos eklektikos, dvasinio skurdo, emocinės duobės, visa akimirksniu išvnyksta . Vienu paspaudimu.
Žiūrint „Kinų jūra“ niekada neapleidžia filmiškumo jausmas – čia kuriamo pasaulio realybė tokia visokeriopai sutirštinta, jog net ir susiduriant su realistiškais momentais jų tikrumą tuoj pat užgožia estetika ir veiksminis užtaisas. Ir čia galbūt yra vilties krislelis, kurį pasiūlo Matulevičius – tai tik viso labo kinas. Labai estetizuotas, labai intensyvus, labai atmosferiškai įkrautas. Bet kinas. Jame daug svaiginančio žiaurumo tarsi kokios iškrovos, kad tik tas žiaurumas nepersikeltų į tikrovę.
