Po premjeros. Baladė apie scenos kareivį

Iš tiesų nežinau, kokiam žanrui priskirti naują Romo Lileikio filmą „Aš čia“. Kaip ir tą jo pristatymo vakarą, kuris įvyko Paupio „Pasakoje“ Kosto Smorigino gimtadienio išvakarėse. Romas mėgsta tarpžanrines nišas, ir šis jo filmas puikiai į jas telpa. Gandai sako, kad LRT jį rodyti atsisakė. Galėčiau pridurti – ir ačiū Dievui. Nežinau, kokios dėmės matytųsi televizoriaus ekrane subtilių tamsesnių kadrų vietoje, nekalbant apie garso efektus, kuriančius kino erdvę. Filmą ir reikėtų rodyti būtent tokiuose kino teatruose tam tikromis progomis.

O kino erdvė čia yra viena ir ribota – Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko miuziklo apie Barborą ir Žygimantą užkulisiai, kur kelios kameros fiksuoja Kosto Smorigino darbą – garso patikrą, soundchecką. Filmo pradžioje nuskambantis „Dangus tau dovanojo aukštį“ užbraukia popscenos dėsnius, jų čia nebus – tai, kas įprastai galėjo virsti kulminacija, tapo įžanga. Kadras paneigia ir artisto portreto retušą: Smoriginą nuo žingsnio į anapus skiria metai kiti, ir jo veidas, eisena, kūnas tai išduoda. Kartu jis tikresnis, jam nėra ko slėpti ir jis nekoketuoja su kameromis. Pažvelgia į jas, bet nebendrauja. Kantriai laukia savo išėjimo į sceną, savojo balso patikros.

Tas laukimas ir kitų miuziklo dalyvių veikla yra ne vien suspensas. Po garso peizažą lyg Tibeto dubenys sklandantys Kipro Mašanausko skambaliukai mane permeta į kitą erdvę, Lileikio filmą „Aš esu“ ir jo senamiesčio rytą: bręstantis, besikaupiantis laikas, dienos pažadas. Čia jis persikelia į vakaro atlikėjų paplepėjimus, kūno mankštą, choreografinius sukinius. Taip pamažu, labai palengva ryškėja kūnų kontrastas – sunkaus, silpno artisto ir jaunų šokėjų. Tų, kuriems viskas prieš akis ir to, kuris žino nežvelgdamas. Grupės su triko, su šarvais – ir vienišo be jokio kostiumo. Susikaupusio scenos kareivio, pavyzdingai atliekančio savo partiją, kai už jo nekreipdamas dėmesio nestygsta kordebaletas. (Vėliau man paaiškino, kad tai jokia nepagarba, o miuziklo repeticijų ypatumai, laiko stoka repetuoti). Ir kai rečitatyvu Kostas sako eiles triukšmingame fone, ryškėja kartų kova su viena amžinai pralaiminčia puse. Artistas tai žino, ir jo veide atsiranda nuolankumo šešėlis. Juo paveikiau tai, kai iš esmės matei kitokį, nors nebūtinai fasadinį veidą.

Kameros vis pasižvalgo po anapusybę – dar tuščią koncertų areną. Bet jos metafiziką sugriauna finalas, salės diktoriaus prašymas išsijungti mobiliuosius. Žiūrovai susirinko, žygiuok, artiste, dainuot. Soundcheckas atliktas, dovanotas aukštis pasiektas. Nors man artimesnė jo cigaretė lauke (prieš visus gydytojus!) ir dar neišsisklaidę dūmai, tilindžiuojantys skambaliukai ir besibaigianti diena.