Pokalbiai su animatoriais.L.Almantaitė: kartelė kyla

Lietingos, šaltos ir lietuviškai niūrios vasaros vidurdienį susitinku su Laura Almantaite – animacijos, dokumentikos ir virtualiosios realybės projektų prodiusere, aukštojo mokslo institucijoje dirbančia pedagoge bei tarptautinio animacinio kino festivalio BLON vadove ir įkūrėja. Kažkaip sugebu įsisprausti į be galo užimtą Lauros dienotvarkę – už kelių savaičių Klaipėdoje startuos jos kuruojamas BLON festivalis – ir, praleidęs visas įprastas mandagybes, kurios paprastai sudaro ženklią viso pokalbio dalį (kai susitinki kelis dešimtmečius pažįstamą kolegą, bet kažkaip tesugebi pasimatyti vos kelis kartus per metus), užduodu pirmą apgaulingai paprastą klausimą:

Koks yra tavo visų laikų pats mėgstamiausias animacinis personažas? Kodėl?

O, čia tai geras! Žinai, kas spontaniškai atėjo į galvą pirmiausiai? Berniukas skautas iš filmo „Up“ (2009. Rež. Pete Docter) ... Aš neatsimenu jo vardo. Bet jis toks nuoširdumo, drąsos įsikūnijimas. Tai iš vaikiško repertuaro. Iš suaugusiems skirtų filmų man labai įsiminęs yra „Iliuzionistas“ (2010, rež. Sylvain Chomet). Tokio tylaus, ramaus žmogaus, kuris eina savo keliu, portretas. Personažo išvystymas yra įspūdingas.

Nors šiandien dirbi su animaciniais kino projektais, bet pažintį su kinu pradėjai nuo dokumentinio kino rūšies. Taigi, gal gali papasakoti kaip nutiko, kad šiandien aktyviai dirbi su animacijos menu?

Geras klausimas. Labai atsitiktinai aš atsidūriau animacijoje. Nes kai pradėjo kažkokie didesni dalykai vykti Lietuvoj... Kai bent jau vienas kitas trumpametražis pradėjo būti finansuojami, tai dar nebuvo animacijos industrijos. Taigi, nebuvo, kad tu gali sistemingai įžengti į šį lauką.

Tačiau tada atsirado vienas projektas. Žmonės iš dokumentinio ir vaidybinio kino pasaulio sugalvojo, kad nori daryti animacinį filmą. Ir man pasiūlė prisijungti. Aš dėl nesupratimo kas yra animacija, ėjau su mintimi: „Oi, tai darykim iš karto pilno metro filmą!“. Pradėjau visiškai nuo nulio. Pamenu, pradėjau važinėti į animacijos industrijos renginius, kad gauti žinių, nes, vėlgi, Lietuvoje nelabai buvo iš ko jų gauti.

Mane tiesiog užbūrė animacijos bendruomenė, nes tai išskirtiniai žmonės. Su jais norisi būti, leisti laiką, kurti kažką bendro ir, tada, toje bendruomenėj tiesiog pasilikti. Taigi, man animacija yra pirmiausia bendruomenė... žavinga, atvira, su labai geru humoro jausmu. Kartu tai yra santūrūs, tylūs ir be galo talentingi, beje, daug ir sunkiai dirbantys žmonės. Man tai irgi labai patiko.

Kas tavo, kaip prodiuserės, nuomone kelia daugiausia iššūkių įgyvendinant animacijos kino projektą?

Svarbiausi yra du dalykai. Pirmiausias - surinkti komandą, kokios reikia konkrečiam projektui. Animacijoje labai daug kas priklauso nuo to, kokia technika, stilius, net programinė įranga pasirenkama. Ir tau reikia, kad tie žmonės būtų pasiekiami būtent tuo laiku, kai vykdomas projektas. Tai pakankamai didelis iššūkis Lietuvoje.

Ir techniniai iššūkiai. Animacijos industrija stipriai žengia koja kojon su technologijomis, todėl programinės įrangos nuolatos ir labai stipriai keičiasi. Pagaliau atsirado supratimas, kad projektuose visuomet reikia ir technikos direktoriaus, atsakingo už tuos visus technologinius dalykus, nes prodiuseris tiesiog negali suprasti ir žinoti visų aspektų.

O dabar noriu paklausti apie tavo darbą su jau dešimt metų gyvuojančių BLON festivaliu. Kaip festivalio vadovė tu turi neįtikėtiną galimybę iš arti sekti kaip evoliucionuoja lietuvių animatorių meno darbai ir – ne mažiau svarbu - kaip jie atrodo regiono kontekste. Taigi kaip pasikeitė lietuvių animacija per dešimtmetį?  

Kardinaliai. Kai pradėjom organizuoti festivalį, tai galėdavom vos vieną kitą lietuvišką animacinį filmą surasti ir rengti atskiras peržiūras. Dabar, jau, atrodo, ketvirti metai, formuojame atskirą konkursinę programą, sudarytą vien iš lietuviškų filmų.

Kyla kartelė. Ta prasme, kad ne tik sukuriamas pakankamas kiekis filmų ir galima suformuoti programą, bet ir pradedame rinktis geriausius filmus... Taigi, kiekybės ir kokybės dalykai labai pasikeitė. Dauguma animacijos industrijos dalyvių mokosi patys iš savęs, iš savo gerų ir blogų, ypač blogų, patirčių, tai natūraliai ir kokybė bėgant metams gerėja. Tokia labai natūrali industrijos raida.

Kokią svarbą lietuviškai animacijos industrijai ir jos raidai užima tiesioginė valstybinė parama? Arba tas pats klausimas kitu kampu – ar lietuviškos animacijos sėkmingas augimas yra įmanomas be paramos?

Neįmanomas. Šimtu procentų neįmanomas dėl to, kad mes daugiausia kalbam apie trumpametražius nekomercinius filmus. Tokio tipo filmai, kurių pagrindinė auditorija yra festivalinė, gali gimti tiktai su nacionaline parama. Lietuva šiuo atžvilgiu niekuo neišsiskiria iš kitų valstybių. Kuo parama geriau organizuota, sistemingesnė, jos kiekis pakankamas, o visos finansavimo taisyklės yra gerai apgalvotos, tuo industrija sparčiau vystosi ir filmų kokybė kyla.

Tavo filmografijoje pastebėjau kelis VR (Virtualios realybės) kino projektus. Ar galėtum trumpai papasakoti, kuo šie kino projektai skiriasi nuo įprastų animacinių projektų ir kokia, tavo nuomone, interaktyvių kino projektų ateitis? 

VR yra svarbus ir patrauklus būtent socialinei tematikai. Tai visą laiką man buvo įdomu ir dokumentikoje, ir animacijoje. Apskritai galvoju, kad animacija yra fantastiška terpė socialinėms temoms vystyti. Virtualioje realybėje  būtent imersiškumas suteikia galimybę labai stipriai įtraukti žiūrovą ir perduoti jam žinutę.

Bet virtualios realybės industrija yra neprognozuojama iš dalies dėl to, kad yra labai priklausoma nuo virtualios realybės įrenginių. Jie brangūs. Todėl reikia, kad žmogus suprastų šios medijos vertę, įsigytų įrangą. Kad galėtų tuos kūrinius patirti.

Bet, kaip rodo lietuvių auditorijos patirtis, štai Kristinos Buožytės ir Vitalijaus Žuko „Angelų takais“ (2018) buvo pažiūrėtas daugiau negu keturis šimtus tūkstančių kartų. Fantastiškas dalykas. Aišku, tai kūrinys, susijęs yra mūsų kultūriniu kontekstu. Ir dar svarbus kitas dalykas - galvoju, kad mes esam labai technologinė valstybė. Čia ir lyginant, sakykim, su senosiomis šalimis ir kaimynais... Bet vis tiek sunku pasakyti, kas bus su tomis technologijomis už kelių metų.

Lietuva yra labai stipri kino dokumentikoje, tačiau animacija kaip dokumentikos pasakojimo įrankis pas mus blogai “prigyja“. Kaip manai kodėl taip yra? Ir ko reikėtų, kad ši situacija pasikeistų?

Geras klausimas. Aš savęs irgi to klausiu. Tai turbūt pirmiausia todėl, kad iniciatyvos kurti tokius filmus didžiaja dalimi pasaulyje ateina iš dokumentininkų lauko. Pavyzdžiui, „Flee“ (2021, rež. Jonas Poher Rasmussen), jeigu paimtume jį kaip labai sėkmingą, „Oskarui“ nominuotą pavyzdį. Jo prodiuseriai irgi buvo dokumentikos prodiuseriai, kurie nieko nežinojo apie animaciją, atėjo į animacijos studiją ir sako: „Norim filmo, kuris būtų su animacijos intarpais.“ O gavosi pilnai animuotas filmas. Taigi, reikia iniciatyvos, vizijos ir motyvacijos iš dokumentikos kūrėjų. Nes aš netgi esu girdėjusi vieno pripažinto Lietuvos dokumentikos kūrėjo viešą pasisakymą, kad animaciniai filmai atrodo vaikiški ir nesuprantami. Jeigu toks požiūris, tai labai sunku progresuoti šioje srityje.

Aišku, vienas pavyzdys gana neblogas, nors tai nėra pilnai lietuviškas kūrinys. Lietuvos kūrėjai dalyvavo kaip mažumos bendra gamyba; turiu omenyje ęilmą „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija” (Aurora’s Sunrise, 2022, rež. Inna Sahakyan). Filmas turėjo būti dokumentinis su animacijos intarpais, o gavosi beveik pilnai animacinis. Ir didžioji dalis tos animacijos buvo sukurta, pagaminta Lietuvoje. Tai sėkmingas pavyzdys, bet šis filmas buvo ne mūsų kūrybinė iniciatyva.

O iš animatorių pusės... Jie turbūt irgi nemato poreikio. Kad jis atsirastų, reikia ir animacijos lauko brandos. Gal mes dar esam tiesiog nepasiruošę? Nors tikrai žinau, kad dokumentinės animacijos idėjos jau yra puoselėjamos Lietuvoje.

Kiek žinau, neseniai pradėjai (arba grįžai) į dėstytojos vaidmenį – ar gali papasakoti kokie įspūdžiai ruošiant būsimus animatorius?

Pozityvūs, nes tikrai yra daug talentingų ir motyvuotų žmonių. Tai esminiai kriterijai šiandien, ypač dirbtinio intelekto kontekste. Motyvacija, pasiruošimas sunkiai dirbti ir tada talentas - šiuos dalykus apjungus, animacijos ateitimi galime neabejoti. Bet neruošiu grynų industrijai pasirengusių animatorių. Tai platesnės meno disciplinos programa su animacijos akcentais.

Galiausiai, ar gali pasidalinti kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai?

Šiuo metu aš dar prodiusuoju vieną trumpametražį animacinį filmą. Lėlinį, sustabdyto kadro, ko irgi niekada nesu dariusi kaip prodiuserė. Tai yra irgi labai nauja, nes – kaip gerai žino tie, kas dirba aminacijos lauke - lėlinė animacija yra atskiras pasaulis.

Vystau vieną projektą, apie kurį dar nieko negaliu sakyti, bet manau, kad per artimiausius metus tas projektas taps viešu.

Na ir, aišku, BLON festivalis ir jo tolesnis tarptautinis vystymas išlieka ypatingai svarbus. Man visada rūpėjo, kad festivalis darytų ne tik vietinį ir bendruomeninį poveikį, ką jau esam pasiekę, bet kad būtų galima jį pakylėti dar ir dar vienu regioniniu “laipteliu“ aukštyn.

Ačiū už pokalbį.

Kadrai iš filmų "Moteris ir jos gyvenimai" ( 1, 2, rež. Rasa Joni), "Gėdos akys" ( 2, 3 , rež. Tomas Tamošaitis, "Afterimage").