Po premjeros. Padorūs žmonės irgi skiriasi

Andriaus Blaževičiaus kine egzistuoja sunkiai apibrėžiama emocija, kuri kaskart užgauna vis kitą (o gal tą patį?) nervą. Dar nuo trumpametražių režisieriaus darbų įsimeni juose veikiančius ir gyvenančius personažus, nors jie nei kuo nors ypatingi, nei labai įdomūs, nei, tiesą sakant, simpatiški. Jie gyvena pilkuose butuose, eina į darbus arba jų netenka, kuria šeimas, pavydi, skiriasi, augina vaikus, žiūri televizorių ir vis prisigalvoja „dešimt priežasčių“, kodėl gyvenimas galėtų būti kitoks, t. y. prasmingesnis.

Tačiau kartu su Blaževičiumi jo veikėjai bręsta. Ypač Marius Repšys, kurio Vytas per režisieriaus filmus spėjo iš jauno, savo vietos nerandančio vyro tapti tėvu, kūrybinę krizę išgyvenančiu kino režisieriumi. „Skyrybose karo metu“ Vytas jau prakutęs: sovietinės statybos buto pilkumą pakeitė naujos statybos, „naujos kartos“ erdvė, šeima, vaikas ir vidurinės klasės komfortas. Tik pilkuma, regis, niekur nedingo.

Gal todėl Blaževičiaus personažai taip atkakliai mėgina tą tuštumą kuo nors užpildyti. Jie įsimyli, bėga, gelbsti, įtarinėja, ieško prasmės ir kartais imasi gana radikalių sprendimų. Tačiau kuo daugiau jie stengiasi, tuo akivaizdžiau tampa, kad vieno dalyko jie taip ir neišmoko – kalbėtis. O gal niekada ir nemokėjo?

Drama prasideda be jokių preliudų: Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė) nusprendžia skirtis su Vytu, o kitą rytą Rusija pradeda plataus masto karą prieš Ukrainą. Blaževičiui, regis, rūpi ne tiek sugretinti dvi katastrofas – vienos šeimos ir visos šalies, – kiek stebėti, kas nutinka, kai jos vystosi vienu metu. Karas neatšaukia skyrybų, o skyrybos, kad ir kaip nepadoriai tai skambėtų, neatšaukia karo. Kol vieni žmonės Ukrainoje netenka namų, kiti Lietuvoje toliau sprendžia, kas išsikraustys iš bendro buto, kas prižiūrės vaiką ir kaip apskritai reikės gyventi toliau.

Vytui Marijos sprendimas skirtis juolab sunkiai suprantamas, nes jis, regis, nieko labai blogo nepadarė. Yra rūpestingas tėvas, gamina vakarienę, prižiūri namus, leidžia žmonai siekti karjeros. Tačiau būti geru partneriu ir tėvu, pasirodo, neužtenka. Gal todėl Vyto pasimetimas toks atpažįstamas: krizė čia nėra bausmė už padarytą klaidą. Ji tiesiog ištinka.

Panašiai ištinka ir karas. Tik šį kartą nebeužtenka išsiaiškinti, kas pasiims sofą ar kur gyvens dukra. Reikia apsispręsti, koks žmogus esi apskritai. Vytas ir Marija nė neabejoja, kurią pusę palaiko. Jie nori padėti Ukrainai, priima pabėgėlius, piktinasi Rusija, bando elgtis taip, kaip, jų supratimu, privalo elgtis padorus žmogus.

Blaževičius tiksliai perteikia itin jautrią pirmųjų karo mėnesių būseną, kai kone kiekvienas savaip bandė suprasti, ką reiškia padėti Ukrainai, kur baigiasi solidarumas bei prasideda noras susikurti patogesnę savo paties versiją. Čia ir atsiskleidžia nemaža filmo autoironijos dozė. Režisierius ironizuoja ne tiek paramą, kiek tą pažįstamą socialinį burbulą, kuris puikiai žino, ką reikėtų palaikyti, smerkti ir gelbėti, kol moralinė laikysena nesusiduria su buitimi.

Vytui moralinis apsisprendimas ilgainiui tampa ir galimybe pagaliau kažką nuveikti. Kūrybiškai stagnuojančiam režisieriui gyvenimas pats pamėtėja siužetą. Karas suteikia ne tik progą būti naudingam, bet ir priešą, prieš kurį galima veikti. Kai negali sustabdyti Rusijos kariuomenės, visada gali išmušti langą automobiliui rusiškais numeriais.

Blaževičiaus kine, žinoma, herojų nėra, tačiau yra veikėjų, kurie kartais labai nori jais pasijausti. Ypač taikliai tai išryškėja Vyto santykyje su tėvais (nuostabūs Larisa Kalpokaitė ir Rimantas Bagdzevičius). Jie gyvena visai kitame informaciniame pasaulyje, žiūri rusišką televiziją ir karą supranta taip, kaip Vytui atrodo ne tik nesuvokiama, bet ir moraliai nepriimtina. Tačiau tokių artimųjų, vienaip ar kitaip įstrigusių sovietinėje ar rusiškoje informacinėje erdvėje, rastume turbūt kiekvienoje šeimoje. Juos galima auklėti, su jais pyktis, galima net sunaikinti palydovinę anteną, bet gerokai sunkiau susitaikyti su nepatogiu faktu, kad tai vis tiek tavo tėvai.

Gal todėl Blaževičiaus humoras toks tikras. 2022-aisiais visi apie karą kalbėjo taip, kaip mokėjo ir suprato. Visi staiga tapome geopolitikos komentatoriais, moralinių ribų braižytojais, paramos organizatoriais ir artimųjų perauklėtojais. Dėl to ir vietomis pernelyg deklaratyviai skambantys filmo dialogai palieka dvejopą įspūdį. Kaip kino dialogai jie kartais pernelyg tiesiai išsako tai, ką filmas ir taip rodo. Tačiau kaip konkretaus laiko dokumentas yra nepatogiai tikslūs: mes iš tiesų taip kalbėjome.

Tačiau bene sunkiausia Blaževičiaus personažams kariauti ne su svetimais, o su savais. Vytas ir Marija daug kalba apie praktinius dalykus – dukrą, namus, išsikraustymą, kasdienius reikalus, – bet kuo arčiau pokalbis priartėja prie jų pačių, tuo mažiau lieka žodžių. Tarsi dvylika bendro gyvenimo metų būtų išmokę juos puikiai funkcionuoti, bet ne būti kartu. Ir kai šis mechanizmas sugenda, nė vienas dorai nežino, kaip jį pataisyti.

Blaževičius ir vėl atsisako didžiosios dramos: ten, kur kitas režisierius ieškotų didžiojo konflikto, ašarų ar galutinio išaiškinimo, „Skyrybos karo metu“ palieka tylą, nejaukų atstumą ir du žmones, kurie, regis, jau seniai nebesugeba vienas kito pasiekti.

Toks emocinis santūrumas Blaževičiui dažniausiai padeda išvengti melodramos, tačiau ne visur vienodai sėkmingai. Bene labiausiai neįtikina Marijos santykis su Jūrate (Indrė Patkauskaitė). Linija atsiranda beveik iš niekur, akimirką pretenduoja tapti svarbiu atsakymu į klausimą, kodėl subyrėjo santuoka ir ko Marija ieško už jos ribų, tačiau netrukus išsisklaido lyg išpūstas cigaretės dūmas. Kita vertus, gal toks ir turėtų būti šis ryšys – ne naujo gyvenimo pradžia, o desperatiškas mėginimas patikrinti, ar kitoje pusėje apskritai kas nors yra. Tačiau filmas šiai minčiai nesuteikia pakankamai erdvės.

Apskritai „Skyrybos karo metu“ kartais užsimoja aprėpti daugiau, nei gali išnešti viena šeimos istorija. Kai kurios temos vos spėja atsirasti, o filmas jau juda toliau. Vis dėlto paradoksalu, kad būtent ši netvarka tam tikra prasme atrodo blaževičiška. Jo žmonių gyvenimai juk irgi nesusidėlioja į tvarkingą dramaturginę schemą, kur kiekviena krizė turi priežastį, kulminaciją ir išrišimą.

Ir vis dėlto nei Vytas, nei Marija, nei jo tėvai nėra redukuojami iki savo pažiūrų ar blogiausių poelgių. Blaževičius neieško, kurį iš jų būtų galima paskelbti teisiu. Jo kine apskritai nėra labai patogu skirstyti žmones į gerus ir blogus. Žmogus gali mylėti dukrą ir skaudinti jos motiną, nuoširdžiai remti Ukrainą ir pasielgti kaip idiotas, būti rūpestingas partneris ir vis tiek nebesugebėti išsaugoti santykių. Galų gale kiekvienas gali pasielgti žmogiškai niekingai.

Blaževičius šiuos prieštaravimus stebi iš jam įprastos distancijos. Kamera retai skuba personažui į pagalbą, o muzika nepasufleruoja, kada reikėtų susigraudinti. Net skyrybos, kurios kitame filme galėtų tapti emocinių fejerverkų pretekstu, čia prasideda ir baigiasi be didžiosios dramos.

Gal dėl to Marius Repšys taip organiškai jaučiasi Blaževičiaus pasaulyje. Jo Vytas per tuos metus pasikeitė, bet kažkur liko tas pats žmogus, kurį pažinojome nuo pirmųjų režisieriaus filmų. Tik dabar jis vyresnis, gyvena geresniame bute, augina vaiką, turi daugiau atsakomybių ir gerokai daugiau žodžių savo pasaulėžiūrai paaiškinti. Tačiau tai nereiškia, kad geriau supranta save.

„Skyrybos karo metu“ gal net yra brandžiausias Blaževičiaus filmas ne todėl, kad jo personažai pagaliau būtų subrendę. Veikiau todėl, kad režisierius leidžia jiems tokiems ir likti – neišspręstiems. Nėra vienos priežasties, dėl kurios išyra santuoka. Nėra vieno būdo teisingai reaguoti į karą. Gero tėvo statusas nepadaro geru vyru, politinis sąmoningumas – geru žmogumi, o vienas niekingas poelgis nebūtinai paverčia niekšu.

Gal tas sunkiai įvardijamas Blaževičiaus kino nervas ir slypi čia. Jis ne tiek demaskuoja savo personažus, kiek nuolat atima iš mūsų patogią galimybę juos galutinai perprasti. Vos nusprendus, kad žmogus juokingas, jis pasidaro skaudžiai atpažįstamas. Vos pasirodo vertas užuojautos – padaro ką nors šlykštaus. Vos ima atrodyti veidmainis – paaiškėja, kad jo jausmai buvo visiškai nuoširdūs. Gal žmogus ir neturi tos tikrosios versijos? Gal visa tai ir yra žmogus.