Atgarsiai. Prieštaravimai
Trumpametražių (studentiškų) filmų programos jau nemažai metų yra neatsiejama visų lietuviškų kino festivalių dalimi, neminint savarankišku tapusio Vilniaus trumpųjų filmų festivalio. Tikslas lyg ir aiškus - pa(si)rodyti auditorijai už akademijos sienų, nes prireiks dar daug laiko, kol šis reiškinys taps įprastu ir reguliaraus kino teatrų repertuaro tinklelyje. Tuo labiau, kad dalis tokių filmų vėliau šmėžuos ir „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose (net jei daugumą jų, kaip neretai nutinka, bus matę tik komisija ir balsuotojai).
Todėl tai, kad konkursinė studentų trumpametražių dokumentinių filmų programa pirmą kartą atsidūrė ir šių metų „Nepatogaus kino“ festivalyje, visai nestebina. Pragmatinę noro turėti tokią programą pusę suprasti lengva, juo labiau, kad ji atneša naudą ir patiems studentams, o ir aktualius klausimus keliančios socialinės, politinės dokumentikos laukas mūsų kine vis dar tuščias. Vis dėlto, derinantis prie festivalio pavadinimo, po programos peržiūros kyla ir pakankamai nepatogūs klausimai. „Nepatogių“ temų (žmogaus teisės, socialiniai klausimai) atrankos kriterijus lyg ir aiškus, tačiau nėra labai dėkingas - jis įpareigoja parinkti ne tiesiog geriausius filmus, o tuos, kurie „atitinka temą“. Panašu, kad ir pasirinkimo nėra daug, todėl šešių filmų programa eklektiška atrodo ir turinio, ir, svarbiau, profesinio įdirbio prasme (dar vienas nepatogus klausimas kyla kalbant apie tai, kaip apskritai vertinti studento, pakliuvusio į nemėgėjiško kino festivalį, darbą, o dar ir iš skirtingų mokyklų). Ar šias problemas atperka geri visų norai? Galbūt.
Dėl sprendimo geriausiu studentišku filmu paskelbti „Amorfofalą“ (rež. Džiuginta Gabrielė Radavičiūtė, 2025) galima sutikti. Filmo pagrindinis personažas Artūras dirba Valstybinės teismo medicinos tarnybos pagalbiniu autopsijų darbuotoju. Darbo dienas leisdamas tarp mirusiųjų, laisvalaikį jis leidžia kurdamas egzotišką sodą - daug nudžiūvusių augalų jo rankose „prisikelia“ naujam gyvenimui. Puiki gyvenimo pasiūlyta ir režisierės pamatyta metafora apie žmogų, matantį mirtį ir besistengiantį ją sustabdyti. Režisierė gerai jaučia savo personažą, leidžia jam kalbėti - apie augalus jis pasakoja turbūt daugiau, nei apie darbą - tačiau nebando daryti įtakos jo mintims ir nesitiki, kad prieš kamerą jis taps tuo, kuo nėra. Tą keistą savo pasakojamos istorijos paradoksą ji pateikia kino kalba - per montažą, per pasakojimo eigą, išvadas palikdama žiūrovui.
Prisipažinsiu, vienu metu net (klaidingai) galvojau, kad dalį programos filmų, įskaitant ir „Amorfofalą“ vienijo bendra studijų užduotis - papasakoti istoriją per prieštaravimus. „Sveiki sugrįžę“ (rež. Danas Jakas, 2026) personažu tapęs režisierius iš sostinės trumpam sugrįžta namo į gimtąją Rusnę. Brūkšnį jis brėžia tarp tada ir dabar. Ekrane - susitikimai su draugais anksčiau lankytose vietose, archyviniai kadrai iš vaikystės. Visiškai eilinis atsisveikinimo su mama pokalbis tiksliai nusako filmo (personažo) jauseną ir temą - vaikystės namų, kurie, nepaisant prisiminimų, jau šiek tiek mažiau tavo. Vis dėlto kitoms filmo scenoms, net tos, kuriose panaudojamos senos juostos, tokio tikslumo trūksta - greta montuojami praeities ir dabarties įvykiai atskleidžia laiko distanciją, tačiau nepadeda geriau suprasti filmo anotacijoje nurodomos temos.
„Ten, kur medus“ (rež. Sidas Čepelevas, 2026) turi bitininką Tomą, jo bites, ir radijo laidos įrašus, kuriuose latviai pasakoja, dėl ko palieka šalies periferiją ir kraustosi į sostinę. Tomas atrodo puikus personažas, galima suprasti ir režisieriaus norą kurti prieštaravimą (ar veikiau paralelę?) tarp Tomo bičių (kurių avilių dėl ribotų išteklių net negalima laikyti vienoje krūvoje) ir į miestą plūstančių, geresnio gyvenimo ieškančių latvių. Tačiau į 10 minučių telpa du filmai, kurių pasakojimus lydi dar ir per garsi ir per dramatiška muzika. Puikus operatoriaus darbas fiksuojant miestus-vaiduoklius, ištuštėjusius didžiulius visuomeninius pastatus ir juose sustojusį laiką, fone skambant išvykusiųjų „išpažintims“ - filmui būtų užtekę ir to, išeitų tikslus ir festivalio temą idealiai atitinkantis pasakojimas apie demografinę periferijos krizę, kuri juntama ir Lietuvoje.
„Geriausiai iš visų ir niekas nepavydi!“ (rež. Meda Aldakauskaitė, 2026) tema tikrai nepatogi. Danutės atmintis nyksta - buitis apsunksta, daiktai pametami, savarankiškumas mažėja. Tai iššaukia kartu gyvenančio sūnaus nepasitenkinimą. Režisierė mato, kad Danutės ir jos sūnaus gyvenime slypi filmui tinkama istorija ir konfliktas. Prieina arti, stambiais planais vis žvelgiama į Danutės veidą, seną kūną. Kamerų pagautas ir sūnaus pyktis - kadrai nemalonūs, tačiau be manipuliacijos prieskonio. Įtariu, kad filmas rastų savo vietą diskusijose apie senstančią visuomenę ir iššūkius, su kuriais susiduria artimieji. Priekaištai išlieka panašūs - medžiagos daug, akcentų, leidžiančių sudėti istoriją į pasakojimą, pritrūksta - sukeitus scenas vietomis niekas nepasikeistų.
„Paprasti, normalūs vyrai“ (rež. Milita Sinušaitė, 2026) - taip pat „teminis“ filmas. Filmo personažas, pasakoja savo gyvenimo istoriją apie „paprastą, normalų gyvenimą“. Filmas minimalistinis ir formos, ir turinio prasme. Kadrų mažai, šalto monochromo koloritas, monolitiniai daugiabučiai horizonte ir kadre sušmėžuojantis personažas. Režisierė palaiko aiškią pasakojimo struktūrą ir labai tvarkingai eskaluoja filmo personažo istoriją nešdama svarbią socialinę žinutę.
„Nuskendusi žemė“ (rež. Veronika Tamulionytė, 2025/2026) siūlo įdomią temą - povandeninę archeologiją Lietuvoje, ir turi dar įdomesnį personažą - šios srities pradininką Vladą Žulkų. Kuo šis filmas „nepatogus“, tiesa, nežinau. Režisierė gavo neblogą dovaną - jos personažas charizmatiškas, su geru humoro jausmu ir, atrodo, geranoriškai prisileidžia kūrybinę komandą. Filme yra įdomių scenų (neabejoju, kad jų daug nugulė ir į archyvą), tačiau tarp medžiagos blaškomasi - trumpame filme atsiduria ir personažas, ir jo žmona, ir povandeniniai tyrimai, tik viskas - be aiškios tvarkos, nepakankamas, kad jį būtų galima pavadinti portretu. Režisierei (juk tai ji valdo medžiagą), atrodo, pritrūksta paprasčiausios drąsos užduoti reikiamus klausimus. Kaip ir viską paimti į savo rankas kuriant istoriją - su įžanga, vystymu, pabaiga, svarbiausia - išvadomis, kurias ji siūlo žiūrovui. Kad ir užsikabinti už paties Žulkaus svajonės surasti Vikingų laikų kuršių laivą, ir ant jos „pastatyti“ naratyvą?
Filmo „Amorfofalas“ kadras. Lithuanian Shorts archyvas.