Atgarsiai. Nepaprasti lietuviško kino blyksniai

Atvėsę lapkričio orai ir vėl pakvietė kino mylėtojus į Europos kino festivalį „Scanorama“, kuriame tradiciškai pristatyta konkursinė Europos trumpametražių filmų programa „Europos blyksniai“. Šiemet per keturis seansus parodyti 26 filmai, iš jų – penki lietuvių kūrėjų darbai. Lietuviškoje programos dalyje dominavo dokumentika – pristatyti vos vienas animacinis ir vienas vaidybinis filmas. Įdomu tai, kad keli dokumentiniai kūriniai gimė greta kitų meno projektų – vaidybinio filmo ir šokio spektaklio kūrybinių procesų. Geriausiu lietuvišku trumpametražiu filmu paskelbta Simonos Jurkuvėnaitės dokumentinė juosta „Vasaros misterijos“.

Tarptautiniame programos kontekste lietuviški filmai išsiskyrė kuklia trukme, tačiau dokumentinė kryptis jiems tapo savotišku pranašumu. Daugumą kitų programos kūrinių sudarė vaidybiniai filmai, kurių meninė vertė ne visuomet įtikino. Tad lietuvių kūrėjų posūkis į dokumentiką šįkart pasirodė kaip sveikintinas kitoniškumas.

Vos šešias minutes trunkančioje animacinėje fantazijoje „Katė maiše“ (rež. Rebeka Salomėja Kavaliauskaitė, 2026) galima išskirti vos kelis pavienius įvykius, iš kurių ryškiausia – liepos žiedo nukritimo, sutraiškymo ir kūno išbėrimo seka. Ji sukuria fizinio, beveik nemalonaus virsmo įspūdį, kontrastuojantį su abstrakčia animacijos estetika. Šią seką lydi fragmentiška gamtos ir protagonistės vidinio pasaulio vaizdinių dėlionė, kurioje vis pasirodo katės. Šie vaizdiniai leidžia nujausti transformacijos motyvą, tačiau abstrakti, akyse žaižaruojanti, senųjų lietuvių animatorių kūrybą primenanti ranka piešta animacija ir it minčių srautas besiliejantis pasakojimas taip ir neleidžia išryškėti aiškiai apčiuopiamoms idėjoms ar temoms.

„Turėtum būti čia“ (rež. Anna-Marija Adomaitytė, Élie Grappe, 2026) – teigia dokumentinio trumpametražio filmo pavadinimas, nurodantis į skaitmeninėje erdvėje nuolat kurstomą baimę likti nuošalyje. Jo centre – septynios merginos, tarsi užstrigusios laiko kilpoje ir nuolat kartojančios socialiniame tinkle „TikTok“ aptinkamų šokių fragmentus. Kartu girdimi vaizdo įrašų aprašymai ir, sprendžiant iš įvairiausių šnekamosios kalbos epitetų, komentarai. Įdomu tai, kad abu filmo autoriai į kiną atėjo iš kitų meno sričių: Adomaitytė – iš šiuolaikinio šokio, Grappe – iš klasikinės muzikos. Filmas sukurtas šiuolaikinio šokio spektaklio „TikTok-Ready Choreographies“ kūrybinio proceso metu. Šis kontekstas padeda suprasti, kodėl filmo dramaturgija veikiau primena performatyvią instaliaciją nei tradicinį kino kūrinį.

Lietuvos šiuolaikinio šokio publikai puikiai pažįstama Adomaitytė šiame filme, regis, pratęsia kasdienių choreografijos scenų anatomijos tyrinėjimą. Atlikdamos šokius ir įsikūnydamos į skaitmeninėje erdvėje susikuriamas tapatybes, filmo veikėjos tarsi išsilaisvina iš kasdienių socialinių vaidmenų. Tačiau kartu kyla klausimas, ar šis išsilaisvinimas iš tiesų leidžia atrasti save, ar tik suteikia galimybę išbandyti dar vieną, šįkart skaitmeninės kultūros pasiūlytą tapatybę.

Kaip savarankiškas kūrinys, o gal kaip 19-ojo Vilniaus trumpametražių filmų festivalio nacionalinėje konkursinėje programoje pristatytos „Dabartistės“ tęsinys, dokumentinė odisėja „Namo“ (rež. Goda Januškevičiūtė, 2026) pasakoja apie „Dabartistės“ veikėjos, ukrainietės Julijos, kelionę traukiniais ir autobusais gimtųjų namų link – į karo niokojamą šalį, kurioje ateities sąvoka, regis, laikinai neegzistuoja.

Transporto šurmulyje skendintis „Namo“ – filosofinė nepastovių tapatybių kontempliacija. Julijos kelionė gimtinės link tampa ne tik geografiniu grįžimu, bet ir susidūrimu su savo praeitimi. Apsilankymas namuose, kuriuose likę nebenaudojami daiktai, ir kapinėse primena apie gyvenimą, kuris tęsėsi iki karo, tačiau kurio nebeįmanoma paprasčiausiai susigrąžinti. Šios vietos saugo ankstesnio Julijos gyvenimo pėdsakus, bet kartu išryškina atotrūkį tarp to, kas buvo, ir dabarties, kurioje tenka iš naujo apibrėžti savo santykį su namais, gimtine ir pačia savimi.

Tai tirštas ir klampus filmas, tačiau pasirinkimas Julijos kelionę perkelti į filosofinę plotmę atrodo itin pasiteisinęs. Karo tema kine jau gausiai plėtojama, neretai pasitelkiant tiesioginį tikrovės vaizdavimą, kuris, paradoksaliai, gali pernelyg supaprastinti ukrainiečių patirtis, paversdamas jas kasdienybės detalių ir karo padarinių dokumentacija. Januškevičiūtė renkasi kitą kelią: jai svarbiau ne parodyti karo tikrovę, bet apmąstyti, kaip ji keičia žmogaus santykį su savo praeitimi, namais ir tapatybe.

Atsitiktiniuose pokalbiuose ir kasdienybės akimirkų fiksavime filme „Vasaros misterijos“ (rež. Simona Jurkuvėnaitė, 2026) ryškiai juntama režisierės Giedrės Beinoriūtės įtaka – jaunajai kino kūrėjų kartai perduotas begalinis smalsumas paprastų žmonių gyvenimų nepaprastumui.

Atrodo, kad režisierė nesiekia iš atsitiktinių pokalbių sudėlioti vientiso pasakojimo ar ieškoti išskirtinių gyvenimo istorijų. Priešingai, jai pakanka sustoti ties, regis, nereikšmingomis kasdienybės detalėmis, kuriose pamažu atsiveria žmonių charakteriai, santykiai ir mažosios gyvenimo paslaptys. Šį stebėjimo būdą papildo 16 mm juostos grūdėtumas ir laisva, rankinė kamera, suteikiantys vaizdams spontaniškumo, artumo ir negludinto tikrovės stebėjimo įspūdį. Tai saulės spindulių nušviesti veidai, Joninių naktį Kernavės piliakalniuose zujantys vainikų pynėjai, tautinės giesmės, rugsėjo 1-osios gėlių margumas turgelio kioskuose ir į mokyklą grįžtančių mokinių sutrikę veidai. Šie fragmentai suteikia filmui lengvumo ir netikėtumo.

Įdomiausi tampa epizodai, kuriuose pašnekovai atsisako kalbėti arba prisipažįsta neturintys ką pasakyti, tačiau ir šie momentai paliekami filme, randa jame savo vietą. Kaip ir pro automobilio langą mažame Lietuvos miestelyje užkalbinta moteris, kuri, pasirodo, gyvena Ispanijoje ir čia tik vasaroja, todėl nelabai turi ką papasakoti. Filme lieka ir gana tiesmukas kūrybinės komandos klausinėjimas, klausimų patikslinimai ar kiti įprastai iškerpami filmavimo proceso fragmentai. Regis, režisierė nesistengia paslėpti paties dokumentinio kino kūrimo proceso – priešingai, leidžia jam tapti filmo dalimi. Galbūt būtent toks atvirumas atsitiktinumui ir yra didžiausia šio filmo paslaptis.

Praėjusiais metais „Sidabrinei gervei“ nominuotas „Paskutinis sniegas“ (rež. Sotera Kupinaitė, 2025) – vienintelis lietuviškas vaidybinis trumpametražis filmas „Europos blyksnių“ konkurse. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad jis nublanksta šalia dokumentinių programos filmų – priešingai, pasirodo esąs ne mažiau paveikus. Virginijos Kulvinskaitės novelę ekranizuojantis filmas išsiskiria dinamiška kino kalba ir įtemptu siužetu, o jo temos leidžia jį įrašyti į platesnį Vidurio ir Rytų Europos kino apie paauglystę, mokyklos aplinką ir joje patiriamas patyčias kontekstą. Filmas perima šiam kinui būdingą socialinį realizmą, tačiau papildo jį greitu montažu, stambiais planais ir pasikartojančia scena, įrėminančia visą pasakojimą.

Šioje scenoje stambiu planu matome pagrindinį veikėją Marių (Simas Petrikis), žvelgiantį pro langą į mokyklos kiemą. Jame vienas kitą keičia judrus, skuodžiančių mokinių šurmulys, biologijos mokytojos (Gintautė Rusteikaitė) profilis, į langą žvilgsnį įsmeigęs rūkantis Mariaus bendraklasis ir sodrūs raudoni kraujo plėmai ant ištrypto sniego. Pasikartojanti scena, primenanti netolygų prisiminimą, tampa ir užuomina, ir mįsle, kurios prasmė atskleidžiama tik filmo atomazgoje.

Filmas sąmoningai slepia informaciją ir klaidina žiūrovą, iš pradžių skatindamas Marių matyti kaip patyčių auką. Jo kasdienybę namuose ženklina motinos abejingumas ir nepriteklius – tuščias šaldytuvas, pusryčiams tik puodelis arbatos. Mokykloje jis nuolat patiria bendraklasių patyčias. Tačiau finale paaiškėja, kad pats Marius yra atsakingas už įvykį, po kurio biologijos mokytoja išvežama greitosios pagalbos automobiliu: būtent jis sviedė į ją sniego gniūžtę. Kadangi tai matė vienas bendraklasių, Marius priverstas taikstytis su patyčiomis ir stengtis pritapti prie kitų, kad nebūtų išduotas. Taip iš pažiūros aiškus aukos ir skriaudėjų santykis tampa gerokai sudėtingesnis, o psichologinė įtampa kuriama ne tiek pačiu įvykiu, kiek prieštaringa pagrindinio veikėjo motyvacija.

Labiausiai filme įsimena meistriškai žiūrovo lūkesčiais manipuliuojanti dramaturgija ir įtaigi paauglių vaidyba. Per trumpą laiką sukuriamas daugiasluoksnis personažas, kurio kaltė nepanaikina jo pažeidžiamumo, o patiriamos patyčios neleidžia jo laikyti vienareikšmiškai nekaltu. Būtent šis moralinis dviprasmiškumas ir gebėjimas išlaikyti psichologinę įtampą išskiria „Paskutinį sniegą“ iš kitų lietuviškų trumpametražių vaidybinių filmų.

Penki lietuvių filmai šių metų „Europos blyksnių“ programoje pasiūlė gana skirtingus santykius su tikrove ir pasakojimu – nuo abstrakčios animacijos ir performatyvių eksperimentų iki dokumentinio stebėjimo bei įtemptos vaidybinės dramaturgijos. Nors ne visi kūrybiniai sumanymai vienodai įtikino, programa leido susipažinti su įvairiomis šiuolaikinio lietuviško trumpametražio kino kryptimis ir pamatyti, kokiais skirtingais būdais jaunieji kūrėjai ieško savito santykio su kino pasakojimu.

Filmo "Vasaros misterijos" kadras (titulinis) iš "Lithuanian Shorts" archyvo, filmų "Turėtum būti čia" ir "Paskutinis sniegas" kadrai iš "Scanoramos" archyvo.