Po premjeros. Teisė būti sentimentaliam

Režisierius Romas Lileikis sukūrė “Sašą” - sentimentalų filmą. Žinia, dabar būti sentimentaliam – nemadinga. Užupyje gyventi madinga, o kalbėti apie savo sentimentus – ne. Kaip nemadinga būti senu, kaip nemadinga pažvelgti toliau savo nosies – ar giliau į praeitį. Ir joje, o ne vien euroremonto interjeruose, atrasti estetines vertybes.

Bet Romas Lileikis yra ne tik režisierius, jis dar yra Nepriklausomos Užupio respublikos prezidentas. Pats tikriausias. Nes prezidentas yra savo šalies gyventojas ir turi mylėti savo šalį, jos piliečius, būti objektyvus praeičiai bei dabarčiai. Romas toks ir yra. Tikras režisierius, tikras prezidentas. Net nežinau, ko šiame filme daugiau – prezidento misijos ar režisieriaus profesijos. Judvi abi, tos misijos, bando sugyventi “Sašoje”. Kartais sekasi, kartais – nelabai. Ir galbūt tai nėra pats pats geriausias – nuoseklumo, lyrinės intonacijos vientisumo prasme - Romo filmas. Bet jis ir vėl, kaip visuose savo filmuose, vadovaujasi Užupio konstitucija, kurioje parašyta – “Žmogus turi teisę būti asmenišku”,”Žmogus turi teisę klysti”. Dar daug kas ten parašyta. Pavyzdžiui, parašyta – “nebijok”. Nebijok būti sentimentaliu.

R. Lileikio filmas “K+M+B” buvo irgi buvo filmu apie Užupio pasaulį. Ne rajoną, ne “administracinį vienetą”. Jis kalbėjo apie bendruomenę – nuo žodžio bendrumas. “Saša” kalba apie laiką, kuris tą bendruomenę ardo ir skaldo. Tai yra liūdna, bet neišvengiama. Lileikis nebando nei kovoti su laiku, nei smerkti kartu su juo atpūstų, ardančių jo asmeninį Užupį “naujų vėjų”. Liūdesys yra jo filmo palydovas ar net pagrindinis veikėjas. Tas pagrindinis veikėjas kartais labai subtilus, kartais literatūriškai, pernelyg publicistiškai tiesmukas.

“Sašos” dramaturgija gimsta iš žvilgsnio į Užupio pasaulį iš “paukščio skrydžio” ir to žvilgsnio sustabdymu ties vienu kiemu ir jo gyventojais, iš nuošalaus stebėtojo žvilgsnio ir to stebėtojo situacijų režisavimo. Kaip niekada ryškiai į R. Lileikio dokumentiką įsibrauna realybės režisavimas, vaidybinis pradas. Netaisyklingai sakant – “pastatyminiai” elementai. Jie labiausiai trikdo, bet ir skatina pabandyti suprasti, kodėl režisieriui reikia peržengti jo herojų kiemo ribas, susodinti juos į atvirą autobusą, surežisuoti jų vežimą per jų šalį – Užupį. Turbūt tam, kad parodyti jiems, kur jie gyvena. Nelabai sklandu ir nuoseklu režisūros atžvilgiu (nes dirbtinumo jausmas sekant tą autobusą nepalieka), bet nepriekaištinga iš prezidento pozicijų.

O svarbiausiais ideologiniais filmo motyvais tampa dvi fotosesijos. Vienoje iš jų fotografė, atėjusi į filmuojamą kiemą, “paveiksluoja” žmones, jų portretus. Fiksuoja veidus “tokius, kokie jie yra”, anot vienos užupietės. Paskui fotografė atneš nuotraukas kiemo gyventojams, ir jie su džiaugsmu atpažins save, atsirinkinės savo nuotraukas, kaimynams padės juos atpažinti portretuose. Tai sąžininga fotosesija, sąžiningas bendravimas su žmonėmis. Ir šioje vietoje dar prisiminsiu, kad lietuviškai dokumentikai ne kartą buvo priekaištauta, kad ji supoetina, sutaurina įvairaus plauko marginalus ir jų aplinką, žodžiu, poetizuoja griuvėsius ir jų gyventojus. Tai va šiame, labai nelygiame, tarp dokumentinio ir vaidybinio kino besiblaškančiame kūrinyje, seno aptriušusio kiemo nejauni ir jauni veidai nepoetizuojami, portretai nesulyrinami, o yra visiškai adekvatūs portretuojamiesiems. Jie nei geri, nei blogi. Tik gerbtini. Kaip iš esmės gerbtinas žmogaus gyvenimas. Ir tai, man atrodo, stipriausia “Sašos” dalis.     

Kita fotosesija – pirmosios priešingybė. Aktorė Aurelija Tamulytė ir Užupio gyventojas Saša fotografui pozuoja tema “saldus gyvenimas”. Jos siužetas – manieringa damutė ir valkata. Gražuolė ir pabaisa? Toje ilgoje fotosesijoje yra kažkas labai nešvankaus, nepadoraus. Rašau “kažkas”, nes taip iki galo dar nesuformuluoju kas gi vis dėlto tas “kažkas”. Pasinaudojimas žmogaus senatve, kad pabrėžtum savo jaunystę? Pademonstravimas Sašai, kad jo laikas praėjo, kad dabar jis turi džiaugtis, įleistas valandai į kitų “saldų gyvenimą”? Žmogaus žeminimas, kuomet už fotosesiją su Saša, matyt, atsiskaityta jos metu – kelias “velnio lašais”? Viskas kartu yra šleikštu šioje “saldaus gyvenimo” fotosesijoje. Ir pats Saša labai nuoširdžiai nusispjauna į tą “saldų gyvenimą” – į jam pakištą brangią, grakščią cigaretę. Jam ji neskani. Visai nesaldu jam jūsų saldus gyvenimas. Ir jis, kaip normalus pilietis, turi teisę į tą spjūvį. Tos dvi fotosesijos – du, sąžiningas ir vartotojiškas, žvilgsniai į žmogų.

Filmo finale R. Lileikis į Vilnelę sumeta pirmosios fotosesijos nuotraukas ir parodo, kad tekantis vanduo jas nuneš į amžinybę. Paaiškina tai labai tiesmukai, ir ta įsibrovusi į finalinius akordus režisūra lyg sufleruoja, kad režisierius nelabai pasitiki žiūrovais, nori jiems vizualias formuluotes pateikti tarsi “ant lėkštutės”. Romai, prezidentas juk turi tikėti savo piliečių sugebėjimu abstrakčiai mąstyti…