Interviu. Kristijono Vildžiūno veidrodžių sistemos

Kažkaip labai subtiliai, be jokio triukšmo į lietuvių kiną įsiliejo jaunasis Kristijonas Vildžiūnas bei jo kūryba. Kiek tamsesnės nuotaikos gal buvo jo pradinės novelės, tačiau dvi dideles vaidybines juostas „Nuomos sutartis“ (2002) ir „Aš esi tu“ (2006), nepaisant visų skirtybių, sieja dėmesys keistai Lietuvos nūdienai ir kažkoks sunkiai apibūdinamas melancholiškas viltingumas. 

 „Nuomos sutartis“ jau papuošė per 40 įvairiausių tarptautinių festivalių. Gegužės mėnesį prasidėsiantis autoritetingiausias Kanų kino festivalis neapsieis be Vildžiūno. Nauja juosta „Aš esi tu“ bus demonstruojama svarbiausioje po konkurso programoje „Ypatingas žvilgsnis“.

Ta proga kalbamės su filmo kūrėju.

-- Visiškai žalioje jaunystėje esi ir tapęs, ir muzikavęs, o pasirinkai kiną. Gal pameni tą esminį postūmį, jo aplinkybes?

 -- Labai aiškiai, net vizualiai. Buvo toks pat, kaip šiandien, permainingas pavasaris. Ir štai, žiūrėdamas į balą , kurioje atsispindėjo gražus Bernardinų gatvės vaizdas, nusprendžiau, kad darysiu kiną.

 -- Situacija lyg labiau tiktų niūrojo, juodo kino atstovui, kokiu tavęs niekaip nepavadinsi.

 -- Vadinasi, žiūrėjau ne į pačią balą, o į atspindį (juokiasi). Įtakos, aišku, turėjo tėvas kino kritikas, negalėjo neturėti. Atėjau studijuoti į Muzikos akademiją, kurioje su kinu nebuvo nieko bendra, išskyrus patį meistrą – Henriką Šablevičių.

Šiaip per studijas daugiausia akcentuota vaidyba, teatras. Prisipažinsiu, nuo vaikystės traukė įvairiausios meno išraiškos priemonės, bet teatras mažiausiai. Uždara scenos dėžutė netgi primena vaikystės fobijas, nors kine tą uždarą formą kartais – pavyzdžiui, „Bibliotekoje“ – ir panaudoju.

Tai ne mano vieno toks požiūris. Ir aktorius Andrius Bialobžeskis, kuris vaidino „Aš esi tu“ herojų, yra minėjęs, kaip, įsitvirtinus scenos dėžėje, gyvenimas lyg plauktų pro šalį; tik išėjęs pamatai kažkokių permainų, įkvepi šiek tiek gryno oro, saulės spindulių.

 -- Labai keista, kad ir Andriaus, ir „Nuomos sutartyje“ tavo filmuotos Larisos Kalpokaitės iki tol „nematė“ lietuvių kinas.

 -- Tikrai keista. Na, pirmiausia, to lietuvių kino mažai, antra, žodžių „kino aktorius“ derinys dar buvo įmanomas J.Budraičio, R.Adomaičio, D.Banionio laikais. Dabar liko vien „teatro aktorius“.

 --Sakei, traukė įvairūs menai. O literatūra?

 --Kadaise skaičiau nemažai. Bet knyga yra skirta grynai skaitytojo vaizduotei, o kinas pats yra vizualinės vaizduotės vaisius. Mano scenarijus dažnai kritikuoja, nes juose nėra literatūros, aprašinėju įvykius, nedekoduoju personažų charakterių. Nematau prasmės, nes kaip tik tam jau bus aktorius. Scenarijus – vien karkasas, struktūra.

 --Bet tavoji struktūra paprastai nėra uždara, ji įsileidžia būsimąjį žiūrovą, kad šis, svetimos vaizduotės paakintas, fantazuotų toliau.

 -- Iš tiesų, kai tekdavo kur viešai pristatinėti savo juostą, išeidavau prieš publiką ir pasakydavau: tai filmas, kuris leidžiamas jums patiems laisvai sukonstruoti.

Žinoma, yra tam tikra objektyvi tėkmė, prasminiai akcentai, bet iš esmės prasmę ir išvadą jūs turėtumėte suformuoti patys.

Žiūrovas – kaip bendraautoris. Man tai artimiausia. Be to, kiek kartų žiūrėsite, pavyzdžiui, „Nuomos sutartį“, jis bus vis truputėlį kitoks.

 -- Na, o naujajame filme „Aš esi tu“, manau, šia variantiškumo prasme pažengta dar toliau. Negali būti šventai įsitikinęs nei dėl to vienišiaus architekto paskatų, keistos namelio medyje idėjos, dėl herojaus alter ego, dėl nieko.

 -- Šį kartą triumfuoja tarpkadrinis montažas.Yra užfiksuotos schemos, yra konkrečios situacijos, interjeras, eksterjeras, konkretūs personažai-aktoriai. Tačiau jungtis tarp epizodų stengiuosi padaryti paslankias. Per jas tas konkretumas pradeda tirpti, kadangi paslankumas neleidžia įamžinti vienintelės išvados, galutinės interpretacijos.

Nors manieji filmai, aišku, nėra detektyvai, tačiau būtent iš šio žanro pasiskolinau svarbų bruožą – neatskleisti visko iki galo.

Užtat montažo procesas būna labai ilgas ir skausmingas. Jo metu ima atrodyti: viskas, filmo nėra, nesėkmė. Paskui staiga randi kažkokį kitą kadrų gretinimo raktą, ir vėl viskas „persiverčia“. Kartais pridedi dvi sekundes, ir filmą užlieja viena spalva, nukerpi – atsiranda visiškai kitokia.

Žinoma, prodiuseriams dirbti su tokiais režisieriais – didelis išbandymas, net kančia. Laikas ir pinigai teka, rezultato nematyti. Užtat gali sau leisti nedaryti esminių kompromisų (smulkių pasitaiko visuomet). \Noriu pabrėžti, kad „Aš esi tu“ – ne vien autorinis kinas, drauge jis vadintinas ir prodiuseriniu. Mūsų su Uljana Kim tandemas, viens kito papildymas čia labai svarbus, nes vienas galiu ir nuklysti į lankas, vienas nesugebėčiau filmo pateikti, o tai yra labai sunkus menas. Pavyko ir su vakariečių prodiuseriu, jo pastabos buvo labai vertingos, nes jis matė kūrinį IŠ TEN.

 --„Aš esi tu“ išsiskiria dar tuo, kad jame labai juntamas pats kino darymo malonumas.

 --Bet tai neįprasta tik mūsų geografinėse platumose. Įstrigo matyti kadrai, kaip, žiūrėdamas į monitorių, į savo nufilmuotą medžiagą, sodriai kvatoja Terry Gilliamas. O Lietuvoje gyva lyg aksioma: režisierius visada privalo būti rūsčiai prisimerkęs, susiraukęs.  

Sakiau, kad nesu teatralas, nemoku vaidinti, bet visuomet įsijaučiu į filmo medžiagą. Atsirado velomobilis, kuriuo ekrane važinėja Andriaus Bialobžeskio herojus Baronas.

Iš pradžių ilgai važinėdavau juo pats, stebėjau aplinkinių reakcijas, ir tai savaip suformavo konkrečius „Aš esi tu“ epizodus. Ne tik stebėjau, bet ir dalyvavau namelio medyje statymo darbuose.

Na, ką ten – niekuomet neturėjęs nieko bendra su gamtosaugininkais, per šį filmą, kurio pagrindinis veiksmas rutuliojasi miške, tapau kone „žaliuoju“, išstudijavau visas dabartines ekologines koncepcijas.

Taip tampu savo kūrinio dalyviu, ir gyvenimas tam tikra prasme keičiasi. Kai viskas baigiasi, juntu, kad reikės kratytis šios epochos, šito persikūnijimo, nes kitas filmas pareikalaus kažko visai kito. Šįkart ir personažams nemažai išdaliau savęs: kažkas artima yra Kristupo paveiksle, ir pats Baronas – tam tikra mano projekcija. Tai tik dalelė, daugiausia įdėjo aktoriai: pavyzdžiui, Andrius Barono vaidmenyje daug tyli, bet jis tyli apie save.

Tylėti yra apie ką. Herojus – menininkas, bet dirbantis nuobodų ofiso darbą. Tarp kitko, Barono susierzinimas dėl unitazų, kurie vieni tedomina užsakovus, -- ne iš piršto laužtas. Kažkokiame žurnale mačiau unitazo su primontuotais briedžio ragais vaizdelį.

 --Jei ne paslaptis, kaip filmo „Aš esi tu“ lietuviškuose miškuose atsirado Aborigenas?

 --Manau, čia veikė kažkokie gal pasąmoniniai ryšiai su Carloso Castanedos literatūra. Kiekvieną knygą jis pradeda nuo jaki genties indėno magiškųjų praktikų. Man tai savaip padeda, ir čia aš ne vienišas: antai, visa filmo „Matrica“ ideologija yra atėjusi iš C.Castanedos kūrinių.

Tiesą pasakius, Aborigenas – reliktas, nuo kurio ir prasidėjo šis filmas. Kartą prisisapnavo absurdiškas sapnas, kuris, užrašytas, gal skambės ir komiškai, ir kaip pasaka.

Mačiau laukinį tatuiruotomis kojomis, tačiau neturintį kelnių, susiruošusį jų ieškoti. Sėdo į kanoję, plaukė bevinguriuojančiais, besišakojančiais upeliais – ten, kur ir buvo paskui filmuota, kur stovi mano mamos sodyba.

Paskui sapne atsirado sala, kurioje stovėjęs žmogus pasakė ateiviui: „You am I and I am You“. Laukinis laimingas: nerado kelnių, bet sužinojo tiesą.

Paskui, kaip visi bedarbiai ar prastovos būklėje egzistuojantys režisieriai, naršiau po internetą. Ir sužinojau, kad šia gramatiškai ne visai teisinga fraze sveikinasi vienos genties indėnai. Jeigu be „and“, tai – veidrodinis atspindys. Tie patys žodžiai, tik išsirikiavę atbuline tvarka.

 -- Nors pokalbis ima krypti tarsi į mistikos ar net mistifikacijos pusę, vis dėlto mudu bent grįžom prie veidrodžio (veidrodinės balos) motyvo. Bet ar jis svarbus žiūrovui?

-- Patį kiną galėčiau iš bėdos apibūdinti kaip veidrodį, kuriame painiojasi realybė su fantazija.

Kurdamas filmą daug galvoju apie struktūros dalykus, bet ir apie žiūrovą – taip pat. „Aš esi tu“ adresatas galėtų būti ne ciniškas, jautresnės sielos, o svarbiausia – neužsisklendęs vieninteliuose savo pasaulėjautos rėmuose žmogus. Malonu, jeigu bent kiek – sinefilas.

Tačiau bandėme su prodiusere įsivaizduoti ir galimybę rodyti juostą „plyname lauke“, tarp piliečių, neturinčių jokios kino žiūrėjimo patirties. Pasirodė, kad apskaičiavimai buvo tikslūs, nes į savo „tinklą“ pavyko pagauti net kai kuriuos skeptiškos nuostatos ponus.

 --Labai įdomu, kaip pavyks gaudyti rafinuotų Kanų publiką...

 --Su Kanais sudėtinga. Net ne dėl galimų prizų, bet dėl rezonanso. Mat didžiuosiuose festivaliuose tebeegzistuoja politiškai motyvuotos kvotos, ir iš juostos „Aš esi tu“laukiama turbūt charakteringo Rytų Europos kūrinio. Tuo tarpu mes vykstame su tam tikru iššūkiu, nes manome, kad jis ten turi būti traktuojamas tiesiog filmu, nepriklausomu nuo geografijos, nes yra labai nutolęs nuo to, ką vakariečiai įsivaizduoja Rytų Europos medžiaga bei problematika.

 --Tavieji filmai iki šiol buvo kamerinės formos. Ar nekyla ūpas stambesniam pastatyminiam kūriniui, ir kaip tada tektų vengti kopromisų?

 --Taip, tokia idėja pribrendo. Bet kol kas neturiu jai tinkamo rakto, o be jo neišvengsi tų kompromiso spąstų.

Tai 1958 metų istorija apie du mylinčius kits kitą žmones, kurie atsidūrė skirtingose geležinės uždangos pusėse. Bet yra dar plyšis – Berlynas, kuriame siena bus pastatyta tik po trijų metų. Nors šis miestas tuomet buvo lyg paties „šaltojo karo“ centras, politinė pusė mane mažai domina, o štai klasikinė tragedija – labai.

Natūralu, tai turėtų būti koprodukcija su vokiečiais.

Romo Jurgaičio nuotrauka (viršuje)