Po premjeros. Pasiklydę ūkuose
Naujajame Audriaus Stonio filme „Ūkų ūkai“ ramių, statiškų kadrų vos keletas. 
Čia visi juda, eina, bėga. Vieni – dėl to, kad jų tokia savanoriškai pasirinkta profesija (maratonininkas, balerina), kiti – kad jiems balsas už kadro autogeninės treniruotės būdu liepia judėti, jausti savo kūną ir būti harmonijoje su gamta (bet ir tai yra savanoriškas pasirinkimas). Net keletą kartų parodytas ateinantis vakaras ar prisukamas laikrodis teigia tą patį – laikas eina, bėga. Kai kas su tuo susitaiko ramiai, ir senutei už kadro skambantys priesakai apie harmoniją ir ramias mintis nereikalingi – ji ir taip tai žino be papildomų dirbtinių priemonių. Kiti to siekia, bet, ko gero, net daugeliui jų ta užkadrinė įtaiga nereikalinga – jie gelbstisi savaip ir tai priima kaip savo normą. Balsas atsirado montažo metu, jis neskamba žmonių kambariuose, ausinėse, aplinkoje. Judesys, bėgimas, buvęs pirmuosiuose camera obscura kadruose ir nuo kurio prasidėjo kinematografas, čia gimsta kaip reta nenatūraliai ir neigia grynosios dokumentikos esmę. Režisūrinė, „pastatyminė“ dokumentika pas mus seniai legitimizuota „poetinės“ vardu, bet čia ji jau žengia dar vieną žingsnį į racionaliąją pusę.
„Ūkų ūkai“ – toks pavadinimas regėjosi galimas tik anos, „poetinės“, epochoje. Šiandien suvoki, kad Stonys arba šaipysis iš jos, arba pavadinimas reikš kažką kita. O kadangi ūkų filme – vos pora kadrų (kalėdinis Vilniaus dangus su miglose skendinčiu TV bokštu), lieka šifruoti tai kaip „ūkus“ žmonių galvose. Tuos pačius, kuriuos jiems-mums pučia sveiko gyvenimo būdo propaguotojai.
Tačiau ir taip žiūrint, režisierius iš to „sveikatingo“ pamišimo nesišaipo, kad ir koks jis būtų dirbtinas, kad ir kaip dirbtinai tas balsas būtų lipdomas prie vaizdo. Režisierius fiksuoja, o dar tiksliau – pats klausia, ar yra teisinga taip gelbėtis nuo Fausto sindromo: stabdyti akimirką žavingą, kuri tūlam yra žavi vien tada, kai esi sveikas. Sakytum, Stonys, tiek prifilmavęs senyvo amžiaus žmonių ir jų ramių plaukimų į savus uostus, tik dabar iš esmės susimąstė apie tikrąją senatvės būseną – nebegalėjimą daryti to, kas anksčiau buvo lengvai įveikiama. Jis atrado, kad senatvė yra ne tiek dvasinė ar filosofinė kategorija, kiek absoliučiai fizinė būsena. „Ūkų ūkai“ kadrais teigia, kad jie iš tiesų yra „kūnų kūnai“, – tai signalas iš sveiką gyvenseną ir jauną gražų kūną propaguojančios nesveikos visuomenės, braukiančios iš savo tarpo greitai nepaeinančiuosius. Ir čia labai stipriai juntamas fizinis kadro svoris. 
Kitas dalykas, kad Stonys, anksčiau kiek maskavęsis tais pačiais ūkais kadruose ar miglota jų seka, šįkart aiškiai ir gražiai, šviesiai nufilmuotais kadrais pasako, kad jis mąsto – ir ne dabar, o beveik visada – filosofinėmis ir literatūrinėmis opozicijomis. Čia jis supriešina statišką kadrą (gulintį, laukiantį kūną) su judančiu (bėgančiu, aktyviu); ramią būseną – su juoko terapiją išpažįstančiais. Natūralų – su dirbtinu. Tačiau tai panašu į sinonimų žodyno rašymą, nes kadras iš kito neišplaukia, jį gimdo ne kino ar vaizdo materija, o tiesiog dar vienas sąvokos „judėti“ atspindys, ir kartais net nelogiškas: judėjimas kalėjimo kieme, mankšta kambaryje yra veikiau gelbėjimosi, bet ne specialiai įteigto užsiėmimo aspektas. Stonys pasiduoda vilionėms ilgai ir beveik vienu planu rodyti bėgantį žmogų, nes puikiai žino, jos tai žiūrovą magnetizuoja (prisimenate Leos Caraxo „Blogą kraują“? O vairuotojus, kelias minutes žvelgiančius tunelyje pro langą „Beveik Amerikoje“?). Kitame kadre bėgs šuo, trečiame – diena vysis kitą, o moteriškė savo kambaryje eis ratu prieš ir pagal laikrodžio rodyklę. Bet vos tik pasigirsta balsas ar intensyvi muzika – o jie yra vaizdo komentarai – Stonys ir vėl klausia: kaip yra teisingiau senti?– tarsi tai būtų moralinė problema.
„Suvokite savo jausmus“, sako balsas. Režisierius ir bando juos suvokti, bet aiškaus atsakymo nėra, nes pats Stonys pasiklysta tarp ūkų ir iš esmės pamiršta, kad kažką klausė. Tik kas tuomet yra? Tiesiog himnas judėjimui? Kūrinys visada išduoda kūrėją, ir čia kadras gręžiasi į režisierių, tiesiog kuriantį judančius paveikslėlius.
