Kita nuomonė. "Ūkų ūkai": Niūrus kelias per suvytusių kūnų peizažus

Naujam dokumentiniam filmui „Ūkų ūkai“ Audrius Stonys pasirinko labai nepopuliarią senatvės medžiagą

.Mūsų laikai – jaunimo kulto laikai. Visuomenės permainos, amžiaus atradimai siejami su jaunais (prasčiausiu atveju – dar jaunais) žmonėmis.

Ir kine aidi keisti žanriniai deriniai „jaunimo komedija“, tarsi į jas neleistų senukų, kaip kadaise į drastiškesnius filmus neleisdavo „vaikų iki 16-kos“.

Tokiame vienaprasmiame fone tave verčia prisiminti, kad tarp Lietuvos gyventojų – kone trečdalis pensininkų. Jų paprastai priimta „nematyti“, nustumti į sąmonės užkaborius.

Ne, publicistinių faktų bei apibendrinimų poetiškoje A.Stonio juostoje nėra, bet pats jos poetiškumas – skaudus, jam ryžtis reikia tikros narsos.

Ekrane – seni, anaiptol ne tapybiškai žili (kaip Česlovo Stonio – režisieriaus tėvo) ir dėl to gražūs veidai, o tokie, dėl kurių lyties net įmanoma paspėlioti. Senatvės dėmės, išklaipyti sąnariai, gigantiškų nuospaudų sužalotos kojos. Pasenę, visų įmanomų ligų pervažiuoti kūnai – kaip tikros žmonių biografijos.

Bet jie vis dar nerimsta, tie kūnai. Kas tiki grožio salonų, sveikuolių pratimų stebuklais. Kas panyra į iliuzinę krosų, bendrumos vienybę, lydimą natūralių garsų, Viktoro Juzonio kruopščiai įrašytų ir filmo partitūroje labai svarbių.

Kartais tai net gražu – kaip tas bendras senų vyrų ir moterų „komunos“ miegas ant sodrios žolės.

Dažnesnis ekrane, žinoma, ne žolės stangrumas, o nuogų, belapių stagarų leitmotyvas. O tarp žmonių dominuoja į streikuojantį kūną įsiklausantys vienišiai, nes taip jau amžius paliepė.

Dusdamas, prakaituodamas per miestą vis bėga ir bėga vyriškis geltonais marškinėliais. Fone šmėkščioja dar neišnaikinti, liudijantys, kad tai žmonių miestas, grafičiai, kelionių agentūros reklama. O šaižios indėnų muzikos ritmingai gaubiamam vyrui tai gal reiškia paskutinę įmanomą kelionę.

Kaip ir tai vienišai senutei, kuri nebesiryžta išeiti iš namų, bet užsispyrusi trypia ratu per savo visko mačiusį kilimą. Užvedusi laikroduką, pasideda prieš naktį po pagalve, ir tas gestas nutvilko Laiko reliatyvumo bei jo absoliutaus negailestingumo priminimu.Filmo „Ūkų ūkai“ kulminacija – Giedriaus Puskunigio muzikos lydimas operatoriaus Audriaus Kemežio kameros skausmingas judėjimas vystančiais žmonių kūnais. Superstambūs planai, poros, raukšlės, lygumos ir įdubos kuria neįprastą, keistą peizažą. Dar tebepulsuojantį – ar ilgam?

Jau niekada nebebus tos jėgos, to energijos gniužulo, kurį filme įkūnija per rudens lapus lekiantis šuo. Toliau – tik ūkų ūkai, kuriems senieji herojai visaip bando priešintis ir kurių perspektyvos, žinoma, nepastebi finalinė, savo dailų, lankstų, paklusnų kūną treniruojanti mergina.

Kai jos metai prabėgs kaip vienas blyksnis, išliks bent šis kino vaizdas.

Tokie filmai kaip „Ūkų ūkai“ ir reikalingi, kad primintų amžinąsias tiesas.

Nėra ryškesnio konflikto – taigi jo sprendimo šiuo atveju nėra ir pačiame gyvenime. A.Stonys – ne Dievulis. O gaila.