Po festivalio. Sensacingas lietuvių animacijos studentų iššūkis

dr. Rasa Gečaitė
2006 spalio 24 d.

Ar galima tai pavadinti sensacija? Bevelyčiau tarti “taip”. Spalio 19-22 d. Vilniuje jau 4-tą kartą vykęs tarptautinis animacinių filmų festivalis “Tindirindis’06”, kurio konkursinėje programoje buvo parodyta per 260 trumpametražių ir 3 pilnametražiai filmai, o ją vertino 9 savo sričių profesionalai iš visos Europos, išties pateikė netikėtumų. Ne tik pačiai komisijai, bet ir prestižinių apdovanojimų laimėtojams.

Vertinti naujausių, iš viso pasaulio atsiųstų, animacinių filmų didžiulės kokursinės programos į Vilnių atvyko  išties solidi tarptautinė žiuri komisija.  Tarp jų danė, bet Norvegijos animacijos festivalio direktorė, Anne Lise Andreasen. Žymi rusų animacinių filmų režisierė ir studijos “Animos” meno vadovė Natalija Orlova (jos kraitėje Emmy, Annecy ir Niujorko festivalių pagrindiniai apdovanojimai už ant stiklo pieštinius filmus “Hamletas”, “Karalius Ričardas III”, “Mobis Dickas”, “Narvalis ir Timūnas”). Taip pat garsiausios lenkų  lėlių animacijos studijos “Se-ma-for” prodiuseris Zbigniew Zmudzki. Dar olandai – Amsterdamo vaikiškų filmų namų ir Vaikų filmotekos steigėjas Dick de Jonge bei olandų kompanijos “Il Luster Productions” savininkas ir prodiuseris Arnoud Rijken. Taip pat rusų animacijos režisierius Valentinas Teleginas bei latvių animacinių filmų režisierė ir scenaristė Roze Stiebra. Tarp komisijos narių buvo ir dvi Lietuvos atstovės - šiuolaikinio kino, video meno kritikė Renata Dubinskaitė ir meno istorikė bei kritikė dr. Rasa Gečaitė.

Iki susitikimo Vilniuje tarpusavyje nepažįstamų didžios dalies komisijos narių vertinimai buvo visiškai objektyvūs, nešališki ir teisingi, išvengiant subjektyvių ir “politiškai angažuotų” sprendimų. Kaip tik tokiais atvejais galima laukti netikėtumų. Šį kartą malonių, nors kai kam gal ir skausmingų. 

Festivalio Grand prix – juodasis „Stiklo riešutas“ visų komisijos narių nuomone vienbalsiai buvo paskirtas 2006 m. sukurtam britų režisierės Joanna Quinn trumpametražiui animaciniam filmui “Svajonės ir troškimai – šeimos ryšiai“  už visus įmanomus vertinimo kriterijus: pieštinę animaciją, scenarijų, techniką, muziką ir ypač už humorą.  Kai energinga ir itin monumentalų formų svajotoja Berilė įsigijusi vaizdo kamerą pasišauna nufilmuoti savo draugės Mendės vestuves. Na, o jei praleidote progą Vilniuje sudalyvauti animacijos fiestoje ir šio filmo nematėte, jūs jį privalote gauti kitais keliais. Trumpai tariant, žmonės, šuo ir kamera. Arba veiksmas, veiksmas ir dar kartą veiksmas su juoko ašarom. Iš Vilniaus sulaukti „Grand prix“ savotiškas netikėtumas turėtų būti ir pačiai britų režisierei, kuri filmą festivalio konkursinei programai atsiuntė pačią paskutinę akimirką.

Vistik tikra dviguba sensacija buvo, kad „Stiklo riešuto“ apdovanojimas už geriausią lietuvišką filmuką su didele komisijos balsų persvara (du prieš septynis) atiteko šių metų Vilniaus dailės akademijos diplomantui Martynui Dyšai už jo sarkastiškai cinišką, bet puikų animacinį filmuką „Metinės“. Žmogaus ir kiaulės draugystė, kuriam laikui apsikeičiant vietomis... Netikėta, juokinga ir net filosofiška. Tarp pretendentų prizui už geriausią lietuvišką filmą buvo ne tik kiti studentai, bet ir visi mūsų garsieji lietuvių animacijos profesionalai: Iljos Bereznicko „Baubo liga“ (2006), Henriko Vaigausko „Tankas“ (2006), Jūratės Leikaitės „Marti iš jaujos“ (2006), Algirdo ir Aurikos Selenių „Čigonas ir drakonas“ (2006) bei kiti. 

Na, o dviguba sensacija yra ta, kad visos 9 narių vertinimo komisijos vienbalse nuomone Martyno Dyšos “Metinės” buvo nominuotas bendram septynių animacijos festivalių prizui ANOBA. Tai naujai įsteigtas danų, švedų, suomių, norvegų, latvių, estų ir lietuvių festivalių organizatorių prizas, kuriam nominantus renka kiekvienas festivalis iš šių kraštų konkursinių filmukų. O šių metų pabaigoje pirmą kartą visi septyni nominantai kovos tarpusavyje dėl įspūdingai skambančio prizo ANOBA (Award of Nordic and Baltic animation festivals). Palinkėkime Martynui sėkmės, nes jis sugebėjo nurungti tikrus profesionalus. Tokius garsius, kaip estą Rao Heidmets, norvegą Torill Kove, švedę Maja Lindstrom ir kitus, beje, pastarosios filmas „Nakties istorija“ jau nominuotas kitame festivalyje prizui ANOBA. Tad Martyno laukia tikra ringo kova.

„Stiklo riešutas“ už geriausią bendros programos trumpametražį filmą paskirtas kroatų filmui „Sub Rosa“ (2004, Kroatija, rež. Katja ir Nikola Šimunič). Filmas dedikuotas kompozitorei Dorai Pejačevič ir jos kūriniui „Mano knygos įrašas“, siekiant atskleisti tai, kas muzikoje visada paslėpta „sub rosa“. Elegantiškas, grakštus, muzikaliai išraiškingai animuotas pasakojimas.

„Stiklo riešutas“ už geriausią filmuką vaikams „Alavinis kareivėlis“ (2004, Danija) iškeliavo į Daniją arabų kilmės režisieriui Moayad Fahmi. Turbūt nereikia priminti pasakos pagal Ch.Anderseno pasaką. O animuotų lėlių istorija tikrai graži.

„Stiklo riešutas“ už geriausią filmą suaugusiems paskirtas olandų režisieriams Michal Pfeffer ir Uri Kranot už filmą „Dievas su mumis“ (2005, Olandija).  Inspiruotas XX a. garsiojo menininko Pablo Picasso tapybos darbo „Guernica”, filmas pasakoja apie Izraelio ir Palestinos konfliktą. Vardan Dievo žmonės miršta ir smurtauja. Baimė veda į brutalumą ir kerštą. „Kas lemta vaikui, gimusiam šiame praradimų rate?“,  klausia filmo kūrėjai.

„Stiklo riešutas“ už geriausią eksperimentinį filmą iškeliavo į Taivaną režisieriui Chunfu Ma už jo filmą „Eliksyras“ (2005, Taivanas) apie veido jaunėjimo problemas.

„Stiklo riešutas“ už geriausią animacinį filmą jaunimui paskirtas prancūzų trijulės Maxime Leduc, Michel Samreth ir Martin Ruyant filmui „Pabaiga“ (2005).

Buvo paskirtas ir specialus „Stiklo riešuto“ prizas jaunimui, kuris atiteko australų režisieriui ir animatoriui Sejong Park už filmuką „Berniuko gimtadienis“ (2004, Australija).

 

Taip pat paskirti 5  penki specialūs diplomai:

Jūratės Leikaitės filmui “Marti iš jaujos” (2006, Lietuva) už originaliai pateiktą tautinę temą (animacinis filmas sukurtas pagal garsaus lietuvių prieškario ir išeivijos grafiko Viktoro Petravičiaus juodai baltus raižinius, kurie 1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje buvo apdovanoti specialiu diplomu. Pirmą kartą filmukas 2006 m. gegužės 12 d. parodytas Lietuvos kinematografininkų sąjungoje Viktoro Petravičiaus šimtųjų metinių proga, taip pat 2006 m. gegužės 19 d. Kauno M.K.Čiurlionio dailės muzijuje ta proga  surengtos dailininko parodos iškilmingame atidaryme);

Algirdo ir Aurikos Selenių filmui „Čigonas ir drakonas“ (2006, Lietuva) už folklorinės temos meninę išraišką (filmukas apie simpatišką čigoną, kuris išlošia kauliukais iš drakono karalaitę, tačiau atsisako ją vesti dėl savo laisvės);

Rao Heidmets filmui „Perlinis žmogus“ (2006, Estija) už išraiškingą animaciją (kas galingesnis – senovianiai pirmykščiai ritualai ar šiuolaikinių technologijų žmonės);

Marek Skrobecki filmui „Ichtys“ (2005, Lenkija) už originaliai perteiktą istoriją tradicinėmis priemonėmis (krikščioniškų simbolių ir paskutinės kelionės intelektualus pasakojimas);

Aleksej Turkus filmui „Audronaša“ (2004, Rusija) už originalią klasikinės literatūros animaciją (slapvingai įtaigi ir su puikiu humoru perteikta nūdienos mokinių literatūros pamoka, kurios epilogą netikėtai šaržuoja šiuolaikiškas Puškino ir Gorkio duetas).

 

Dar 6 diplomai paskirti filmams:

“Grįžtant namo” (2004, Iranas, rež. Behzad Farahat) už grįžimą prie geriausių klasikinės animacijos tradicijų;

“Ego” (2005, Prancūzija, scenarijus ir rež. Louis Blaise, Thomas Lagache, Bastien Roger) už meniškumą;

„Gyvenimas bute“ (2004, Belgija, rež. Jonas Geirnaert) už išraiškingą absurdo pavaizdavimą;  

 “Begalinė pabaiga” (2004, Lenkija, rež. Izabela Bartosik) už meniškai perteiktą egzistencializmą;

„Ponas Džounsas: labirintas“ (2005, Norvegija, rež. Oystein Stene) už išskirtinį pagrindinį herojų; 

 “Klik-klak” (2005, Prancūzija, rež. Aurelie Frechinos, Victor-Emmanuel Moulin, Thomas Wagner) už menišką samplaiką muzikos, teksto ir vaizdo.

 

Sėkmingai pasibaigus 4-tam tarptautiniam animacinių filmų festivaliui “Tindirindis’06”  belieka laukti kitų metų ir jau savo ištikimų žiūrovų – mažų ir didelių, kurie animaciją vertina ne tik kaip “žaislinę” ar pasakišką meno rūšį, bet ir kaip profesionalią, originalią, futuristišką ir menišką raišką.

 

Nuotraukose kadrai iš filmų: rež. Martyno Dyšos "Metinės"(1), rež. Aurikos ir Algirdo Selenių "Čigonas ir drakonas" (2), rež. Jūratės Leikaitės " "Marti iš jaujos" (3). 

 

 

 

 

 

Komentarai