Kino teatre. Mirtis ir jūros krantas

Tomas Donela – vis dar naujas vardas, nors Australijoje kino mokslus baigęs režisierius debiutavo lietuvių kine dar 1992 m. Tada sukurtas vaidybinis trumpo metražo filmas „Išakėtas krantas“ liudijo jauno kūrėjo norą metaforiškai prabilti apie skaudžius nesenos praeities dalykus.1995 m. pasirodęs dokumentinis „Pasiansas“ tik patvirtino Donelos polinkį kurti poetišką, metaforišką, tikrovės realijų nelabai susaistytą kiną. Dešimt metų užtrukusi pertrauka buvo užpildyta įvairių sumanymų, kurių didžiausias – vaidybinis pilno metražo filmas „Atsisveikinimas“ jau pradėtas kurti. Neseniai kartu su UNICEF projektu „Visi nepastebėti vaikai“ mūsų ekranuose pasirodžiusi Donelos novelė „Berniukas ir jūra“, matyt, taip pat yra pastarųjų metų režisieriaus ieškojimų ir dvejonių rezultatas.

Lietuvių poetinio kino pradžią prisimenančiam žmogui „Berniukas ir jūra“ iškart asocijuojasi su 7-ojo dešimtmečio Arūno Žebriūno filmu „Mirtis ir vyšnios medis“, Algimanto Kundelio novele „Suominis“. Šiuos filmus su „Berniuku ir jūra“ sieja ne tik jūros kranto scenerija ar vaikų žaidimai, bet ir noras paversti filmą poetine metafora, alegorija, prabilti apie esminius, filosofinius dalykus. Sovietmečiu kurtų filmų stilių netiesiogiai veikė cenzūra, nes apie tai, kas svarbu, be abejo, lengviau buvo kalbėti pasitelkus Ezopo kalbą bei visą 7-ojo dešimtmečio autorinio kino triumfo atmosferą. Paskatinti Albert‘o Lamorisse‘o „Raudonojo balionėlio“ sėkmės, panašios vaizdinės struktūros poetinius etiudus tada kūrė Andrejus Tarkovskis(„Volas ir smuikas“), Andronas Michalkovas – Končialovskis, jauni lenkų, vengrų, čekų režisieriai. Donela, matyt, neabejingas neblėstančiam šio stiliaus žavesiui, juolab kad ir kritikai, kalbėdami apie akivaizdžią pauzę, atsiradusią išsisėmus kino postmodernizmui, vis dažniau užsimena apie grįžimą prie 7-ojo dešimtmečio kino stiliaus ir temų.

Man pasirodė, kad „Berniukas ir jūra“ yra būtent toks sugrįžimas. Pirmiausia todėl, kad režisierius ir scenaristas Josefas Demianas pasirenka situaciją, leidžiančią lengvai suderinti realistinį ir metaforiškąjį lygmenis: mažas berniukas (Martynas Donela) ir jo aklas senelis (Francisco D‘Orey) jūros pakrantėje žaidžia slėpynes. Žaidimas kine (teatre, literatūroje...) lengviausiai leidžia perkelti pasakojimą į sąlygišką erdvę, bet kartu ir išryškinti žmogiškosios prigimties paradoksus. Donelos filme žaidimas baigiasi tikra tragedija – berniuko akistata su mirtimi.

Kad taip turi atsitikti, aišku nuo pat filmo pradžios, kai vaikas pareiškia seneliui jo nemylįs. Gal todėl neišvengiamos tragiškos kulminacijos laukimas žiūrovui akivaizdžiai prailgsta (kas reikšminga gali vykti paplūdimyje šiltą vasaros dieną?), nors režisierius bando tą laiką užpildyti įvairiais pasaulio tuštybės vaizdais, kad ir besimylinčia pora. Filmo kūrėjai stengiasi išsaugoti klasikinės dramaturgijos dėsnius: filmas nuosekliai artėja prie kulminacijos, kuri įgyja metafizinių bruožų, nes tiesiai taip ir nepasakoma, kas iš tikrųjų įvyko. Tarsi suvokdamas neatitikimą tarp paviršutiniškos ir, sakyčiau, pernelyg teatrališkos vaidybos (juolab kad trumpo metražo filme sukurti pilnavertį charakterį neįmanoma) ir pagrindinių protagonistų pečių užgulusios filosofinio etiudo naštos,  Donela ir operatorius Leonardo Simoesas paverčia dar vienu filmo personažu jūrą. Kiekviename filmo kadre ji  vis kitokia – tamsėjanti ir šviesėjanti, audringa ir rami, kelianti grėsmę ir atnešanti ramybę. Jūra filme simbolizuoja ir mirtį, ir gyvybę, ir didžiuosius būties klausimus.

Atskirai kiekvienas filmo lygmuo funkcionuoja lyg ir be priekaištų, tačiau bandymai juos susieti į vieną visumą režisieriui ne visada pavyksta. Koją pakiša kino prigimtis, kai kiekvienas daiktas, žmogus, net jūra yra konkretūs, tikri, nors kartu ir sąlygiški. Režisieriaus meistriškumas pasireiškia sugebėjimu sulieti tas skirtingas vaizdo prigimtis taip, kad nepajustumei, kur baigiasi viena, ir kur prasideda kita. Filosofija kine dažniausiai atsiranda tada, kai kadras sąmoningai apvalomas nuo visko, kas išoriškai perdėm „poetiška“, gražu ir reikšminga. Svarbu nepiktnaudžiauti vaizde glūdinčiomis prasmėmis. Donela, man regis, ne visai pasitiki žiūrovų sugebėjimu suprasti tai, kas „užšifruota“ kadre, todėl kartais piktnaudžiauja ir žodžiais, ir muzika. Todėl iškyla ir akivaizdus tiesiog banalybės pavojus.

Po „Berniuko ir jūros“ kažkodėl prisiminiau Tarkovskio „Aukojimo“ pradžią, gal todėl, kad  situacija panaši. Tik Tarkovskis pasitiki žiūrovu, „neforsuoja“ jo jausmų, leidžia pasinerti į peizažą ir laiko tėkmę, pačiam atsirinkti, kas svarbu. Donela dažnai neleidžia žiūrovui rinktis, jis turi sekti iš paskos režisieriui, skaityti jo sukurtas metaforas, atsakinėti į jo suformuluotus klausimus, neiškrypti iš režisieriaus pažymėto filmo prasmių tako. Neabejoju, kad daugumai televizijos ir reklamos išugdytų šių dienų žiūrovų pastarasis kelias lengvesnis, bet ką daryti tiems, kurie mėgsta būti savarankiški?

Kita vertus, AXX anekdotais užtvindyto naujojo lietuvių kino akivaizdoje, Donelos noras sustoti ir žvelgiant į amžiną jūrą priminti esminius klausimus, jau savaime yra poelgis ir pozicija. Viliuosi, kad ši pozicija dar labiau išryškės būsimame „Atsisveikinime“.