Po premjeros. Išpažintys

Autoterapija ir meno kūrinys iš esmės yra priešinguose poliuose. Pirmas yra nukreiptas į save, antras – į išorę, žiūrovą. Autoterapijos objektas yra labai arti kūrėjo (jei jis – kūrėjas) arba sutampa su juo, meno (t.y. dirbtinis, menamas, art - artificial) kūrinys privalo išlaikyti atstumą. Žinoma, tai nieko bendro nėra su paveikumu,– susitapatinti galima su bet kuriuo iš šių dviejų reiškinių, ypač jei pats žiūrovas ar jo artimieji, pažįstami yra tai patyrę.

Iš tiesų dar neteko matyti autoterapinio kūrinio, kuris būtų dar ir meniškas. Net labai užmaskuota tema, vardan kurios iš tiesų bandoma kurti, išlenda kaip yla iš švelnaus maišo ir išdavikiškai duria: visa, ką matėte ik šiol, man yra nesvarbu, o rūpi štai kas. Net ne terapija, o paprasčiausi buitiniai dalykai gali išduoti: štai Bergmanas kaip pasiutęs suko vieną filmą po kito, ir nemažai nenusisekusių (atleiskite, ponas Bergmanai...), o vėliau knygoje „Laterna magica“ prisipažino: reikėjo sudurti galą su galu ir išmokėti gausius alimentus bent kelioms žmonoms – štai ir kūrė. Kūriniai su auto- tematikos lašeliu daugiau nusako net ne menininko krizę, o tiesiog liudija jo biografiją. Čia nekalbu, kad visi meno kūriniai turi kūrėjo biografijos motyvų: svarbu kūrybos intencijos. Neįgaliųjų modernaus šokio trupė „CandoCo“ vargu ar garsėtų ir keliautų po pasaulį, jei šalia savo pavadinimo („Kompanija ‚Mes galime‘“) ji tik tą gebėjimą šokti ir eksploatuotų. Terapija menu yra tie patys kadrai iš Algimanto Maceinos naujojo filmo „Kad mano namai būtų pilni“: žmonės piešia eucharistiją, kiškius ar Jėzų Kristų, ir nesvarbu, kaip jiems tai išeina. Svarbu, kaip, berods, už kadro šneka pats Maceina – kas išeina: jei paveiksle daug juodos spalvos – jos lieka mažiau tavyje. Svarbu procesas.

Bet kalbant apie šį filmą prisimena visas Maceinos kūrybos kontekstas: kai kurie filmai darniai susiveria ant jo paties biografinės smilgos. Artimųjų palaikų atvežimas iš Sibiro ir perlaidojimas Lietuvoje („Juoda dėžė“), nufilmuotas Vilniaus universiteto Kiemo teatro spektaklis ir jo kūrimas („Kestas“), filmas apie Joną Meką kaip duoklė šiam kūrėjui „Aš radau... arba Palakiojimai“ (tai – ir padėka už stažuotę pas Meką), „Tbilisis-89“ (ten teko studijuoti), pagaliau jis pats linksmai kraupiose kaimo orgijose  su fotografu Rimaldu Vikšraičiu ir šio objektyvo objektais. Įdomu, kad net kai kurie jų nelabai skiriasi pačia rodymo maniera nuo naujojo: išardykime „Juodą dėžę“ iš pagreitinto ritmo ir gausime tą patį „Kestą“ ar „Kad mano namai...“ Galime tai krikštyti primityviuoju ar naiviuoju kinematografu – Maceinai, regis, yra svarbiau pats procesas, kuris turi būti malonus arba linksmas.

Bet kadangi iki tol buvo smagiai prisilinksminta (ypač „Šalia jūsų“: dabar galime sakyti, kad šalia buvo ne degradavusio kaimo realybė, o pats Maceina), dabar tiesiog maloniai būnama. Ir kalbėti apie patį filmą reiškia kalbėti apie autorių ir jį tuo metu supusius. Teisti ne filmą, o juos, jų gyvenimo kelią ar nufilmuotas akimirkas. Alkoholikų ir narkomanų (tikėkimės, buvusiųjų) buvimą bendruomenėje ir jų laiką. Jei filmas turėtų nors kiek socialumo ar kritinio žvilgsnio, galima būtų teigti, kad pagrindinė jo tema yra vienos priklausomybės (nuo svaigalų) pakeitimas kita (religine – Dievo ir apeigų čia labai daug, tai to gyvenimo regula). Jei tai būtų antropologinė studija, įmanu būtų nagrinėti, pavyzdžiui, ten esančiųjų kalbą: ji ne tik trūkinėjanti ar skurdi, ji negyva, o kunigo užduodami klausimai sulaukia absoliučiai trafaretinių ir atsakinėjančio veidui itin svetimų beveik biblijinių atsakymų („Mano lūpos taip nesišypso kaip širdis“). Ir klausti savęs, ar jų atsakymai jau liudija išgijimą, ar tie žmonės vis dėlto vaikšto lynu ir saugūs yra tik čia, „Pilnų namų bendruomenėje“?

Bet atsitiktinės frazės ar kadrai neleidžia kalbėti apie tokias filmo žiūrėjimo schemas. Maceina visiškai radikaliai, lyg savo gyvenimą, atmeta bet kokias kinematografines konvencijas ir taip plačiai atveria duris ateinančiam, kad su juo susilygintų tik šventieji. Ir tai jau nėra ekshibicionizmas, kaip „Šalia jūsų“, o elementariausias, atviriausias vaizdų rodymas. Be jokių metaforų, be gražių kadrų, be komponavimo, paprasta vaizdo kamera. Kaip stovėjo, taip nufilmavo. Klūpėjo – vaizdas iš apačios (vėlgi – jokių simbolių!), atrado kameros spec.efektą – kadre atsirado blikai. Jei anksčiau jam buvo nusišvilpt į tradicinę kompoziciją dėl efektingumo ar pozos, angažavimosi, dabar – dėl to, kad taip norėjo. Arba – taip nusifilmavo. O kad bendruomenės mišios tapo sąlygine filmo kulminacija,– natūralu, taip sugalvotų ir pirmokėlis, o Maceinai, regis, ir rūpi pirmieji žingsniai. Filmo ar gyvenimo – nesakysiu.

Bet vos ne nuo pirmųjų kadrų žiūrint šitą filmą man paradoksaliai prisimena Nicolas Philibert‘o „Maži dideli dalykai“. Filmas taip pat apie bendruomenę, į kurią ateina Philibert‘as, prisijaukina ją (tiksliau – tampa jiems nesvarbiu, nematomu) ir stebi, kaip psichiatrijos klinikos pacientai drauge su teatralais stato spektaklį. Maceinos filmas – toks pat, skiriasi tik techninė kokybė. Bet sudedamosios dalys tokios pat: bendruomenės narių prisistatymas, jų buvimas, darbas, repeticijos ar maldos, artimųjų lankymas, mišios ar spektaklis. Philibert‘as kiek daugiau ir atidžiau įsižiūri į narių tarpusavio santykius, bet – dar vienas paradoksas – jis ten svetimšalis. Maceina savas, ir todėl (etika nelįsti į dūšią?) jam tai nesvarbu. Jam svarbiau ne filmas, o buvimas ten ir to fiksavimas. Jam svarbiau ne maži dalykai, detalės, ne patys „pacientai“, o abstrakcijos, t.y. religija, Dievo gailestingumo nagrinėjimas kaip metodas, kaip kelias. Philibert‘as kreipė dėmesį į neįgaliuosius, jų užimtumą, rūpybą, ir gavosi toks nuobodus socialinis filmas. Maceinai svarbiausias „mesažas“ buvo kitiems parodyti, kad egzistuoja tokia bendruomenė kaip kelias sergantiems pagyti ir susitvarkyti savo gyvenimą. Ir galbūt filmu atsidėkoti jai. Skirtingai nuo perdėm jautraus Philibert‘o Maceina nuoširdus. O nuoširdumas – jau nebe meno dalykas. Šv. Augustino „Išpažintys“ nebuvo jo amžininkų  vertinamos stiliaus požiūriu.