Po premjeros. Mariaus svaja

Nusakyti Mariaus Ivaškevičiaus filmui „Mano tėvas“ pirmiausia ateina į galvą žodis „švelnus“. Tai – ir apie numanomus ir pamatytus filmo premjeros metu jo santykius su tėvu (tėvas pristatė kūrybinę grupę), ir apie tėvo ir sūnaus santykių perkėlimą į filmo siužetą, kurį gali įvardinti kaip kinematografiškai išreikštą  padėką ir tėvo rūpesčių įvertinimą, ir apie raiškos formą – lyg per švelnų rūką prasibraunančius kadrus, stilizuojančius senovines nuotraukas.

Bet filmo „kažkada“ yra „niekada“, nes laiko ženklai sąmoningai sumaišyti, jais žaidžiama, kad būtų pasiekta – ne fantastika, bet ne visai realybė. Šiandien apleistas dvaras, bet jame kažkas vyksta, jis svarbus kaimo centras. „Smetoniškos“ moterų suknios, brežnevinio laikotarpio vyrų švarkai, nežinia kokiai valstybei tarnaujančios kariuomenės uniformos (tiksliau, žinia, kokiai – kino: akivaizdus aidas iš „Marš, marš, tra-ta-ta“) ir pagrindinio nusikaltėlio, sūnaus (Tadas Gryn) „kožucha“ ir auskaras. Ir po pirmų kadrų vėl nuplaukiama į idealią, kone 1940-ųjų emigranto akyse likusią Lietuvą su koplytstulpiais ir baltais marškonimis.

Arba šiandieninio utopinio emigranto, besiilginčio Lietuvos, kurios jis niekada nematė: ši Mariaus Ivaškevičiaus pozicija buvo ne kartą deklaruota tiek „Madagaskaru“, tiek kitomis pjesėmis ar romanu,– jam svarbi valstybės raidos emocinė gija, nutrūkusi 1939-aisiais ir dabar bandoma vėl aptikti, tačiau aptikus ne surišti, o tik nepaleisti iš rankų dėl moralinio  ryšio. Šioje achroniškoje utopijoje Tėvas gydytojas (Remigijus Vilkaitis) turi keletą dienų iki mirties bausmės prižiūrėti nuteistą Sūnų. Paskutinės dienos, leidžiamos drauge, ir yra galbūt tik tada ir gimęs tarp jų ryšys, palaikomas tiesiogiai – antrankių, surakinusių abu: jau nenutrūksi, nebepabėgsi. Kartu žaidžia futbolą ir jiems puikiai sekasi, kartu eina į pirtį, maudosi, džiaugiasi, koks minkštas ežero vanduo. Tik šiukštu jokios kalbos apie ateitį, nes jos tiesiog nebus. Tik apie trumpiausią ateitį, kuria pasiruošti reikia oriai ir paprastai, lyg būtų rūpinamasi pjūtim ar apsiveršiuosiančia karve.

Jų santykių esminė ypatybė yra santūrumas, o su juo atsirandanti lengva šypsena. Remigijaus Vilkaičio tėvas kalba trumpais sakiniais, neaiškiomis užuominomis apie „reikalą“ persimeta su policininku, liepia jam prisižiūrėti po ligos (o juk jis į sūnaus smilkinį  šaus). Pasikalba su duobkasiais, kur bus sūnus laidojamas. Galiausiai paskutinę naktį prieš egzekuciją, kai šalia miega surakintas sūnus, mylisi su ilgakase teisėja (Asta Preidytė), kuri (puikus absurdo dvelksmas) teisinasi kitokio verdikto negalėjusi priimti, ir Tėvas su tuo sutinka. Sūnus tuo metu sapnuoja būsimą košmarą...

Iš tiesų filmas ir yra sapnas, froidiška Edipo komplekso parafrazė: lovoje tėvas išduoda sūnų, mylėdamasis su jo baudėja. Jis, pasakytų psichoanalitikai, patiria dvigubą kastraciją – netekdamas sūnaus, t.y. atsižadėdamas tėvo/vyro/giminės pratesėjo funkcijų, ir dar išduodamas jį. O drauge tai yra ir Ivaškevičiaus sapnas-svaja: apie tolesnį tėvo žingsnį, meilę, sugrąžinančią jam visas pareigas be jokių tai pateisinančių kalbų: taip turi būti. 1997 m. Sigitas Parulskis „P.S. byla OK“ apvertė Abraomo ir Izaoko mitą, nuteisdamas apsimelavusią tėvų kartą. Po 10 metų atėjo kitos kartos eilė, ir Marius Ivaškevičius apverčia Naująjį testamentą, vėl sujungdamas nutrūkusias grandis: nusikryžiavęs Tėvas finale šaukia savąjį „Atlikta!“.

Po to gali nieko nebūti. Kažin ar bereikia papildomų kadrų parodyti idealiam „Niekados šalies“ miesteliui, šermenims, surengtoms pagal iš anksto suderintą programą, parsigavimui į namus. Kadrai, leidžiantys svarstyti apie trumpametražį filmą, atitinkantį šio žanro universalius pageidavimus: gerą istoriją, jos paradoksalią atomazgą, tikslią, bet neeksponuojamą vaidybą, gražų kadrą. Tai smagu, imi galvoti ir apie tarptautinę kino rinką. Bet šalia to, laimei, prasibrauna mums rūpimas amžinas lietuvio transcendentinis noras pakilti į dausas ir šį bei tą ten paremontuoti.

Studijos "Artbox" archyvo nuotraukose aktoriai Asta Preidytė (titulinis), Tadas Gryn ir Remigijus Vilkaitis