Aktualu. Režisierius Arūnas Matelis: atsakymas į straipsnį apie naująjį pasiūlymą dėl "Lietuvos" ir Europos sostinės, paskelbtą Bernadinuose
Nors gaila laiko ir nesinori stoti skersai kelio bei per daug aktyviai oponuoti prieš mano vertinamų ir gerbiamų žmonių iniciatyvą, juolab, kad ir aš galiu klysti, bet leisiu sau keletą komentarų po naujo kreipimosi „Lietuva” kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę“ (bernardinai.lt)
Sunku nutylėti įspūdį, kad „Nepriklausomo Kino Erdvė“, buvusi priežastis šioje protesto akcijoje, tapo ne pati svarbiausia, išsitrynė , transformavosi į bendrą nepasitenkinimą beveik viskuo ir telieka kaip prisiminimas. Įspūdis, kad pats protestas tapo svarbesnis už valingus ir logiškus žingsnius, kaip rasti išeitis. Racionalūs ir pozityvūs pasiūlymai net nesvarstomi, o verslas, geranoriškai siūlantis sprendimus, a priori tampa „blogio imperija“ . Turiu pasakyti, kad tiek mano, tiek daugelio kitų patirtis (peržiūrėkite vien tik reikšmingiausius pastarųjų metų festivalius) rodo, kad šiandien, deja, verslas dažnai jaučia didesnę atsakomybę dėl kultūros nei dalis politikų, ir tik šios – kultūros ir verslo - partnerystės dėka atsirado daug prasmingų bei atliktų darbų kultūroje ir mene.
Daugiau nei keistai, netgi bolševikiškai, atrodo pretenzijos, net nepasitarus su nuosavybės turėtoju, siūlyti kitiems ją išpirkti ar mainyti, arba reikalauti, kad verslas pradėtų vykdyti kultūros ministerijos ar savivaldos funkcijas. Niekaip nesuprantu, kodėl kaltinimų ir pykčio smaigalyje ne valstybės kultūros politika, o investitorius, geranoriškai siūlantis sprendimus - kiek leidžia sveikas protas ir verslo logika.
„Lietuva“ ir nepriklausomas kinas
Manau, kad protestų tikslas - priversti investuotojus prisiimti įsipareigojimus kinui (kurių, deja, nepajėgė valstybė) - būtent nepriklausomam, neholivudiniam, nekomerciniam - yra iš esmės pasiektas, ir toliau reiktų konstruktyvių žingsnių, kaip tai realizuoti ir įtvirtinti. Net „Lietuva“ – tokia, kokia ji buvo (su 1000 ir 100 vietų salėmis) ir jei būtų likusi neprivatizuota, ji būtų priversta bankrutuoti arba bent jau tikrai nebūtų skirta nekomerciniam ir nepriklausomam kinui. Nereiktų nutylėti, jog ji buvo privatizuota dėl vis didėjančių skolų ir didelių kreditorinių įsipareigojimų ir galėjo be jokių apribojimų atitekti kreditoriams. Ir, manau, kad priežastis tikrai ne buvusi bloga vadyba ar nemeilė nekomerciniam kinui (juolab kad kino teatrui vadovavo nekomercinio kino patriotė ir gera vadybininkė p. V. Ramaškienė). Tiesiog iš Sovietinių laikų atėjęs salės dydis ir nebuvimas galimybių laisvai ir greitai operuoti žiūrovų srautais bei pasikeitusi rinka : daug daugiau siūlomų pramogų, pakitę žiūrovų įpročiai, nauja konkurencinė aplinka, sunkiai suderinamas rentabilumas, salių dydis ir aiškiai identifikuojamas repertuaras – visa tai senąją „Lietuvą“ priverstų bankrutuoti ir šiandien.
Mano argumentus įrodo ir tai, kad net naujieji Lietuvoje pastatyti multipleksai, orientuoti į komercinį repertuarą išimtinai, atlikę išsamių rinkos galimybių studiją ir analizę nedrįso pasistatyti 1000 vietų salės, o jų salėse vietų vidurkis apie 200 vietų. Taip pat, pagal paskutinių trijų savaitgalių populiariausių kino filmų TOP‘ us - žiūrovų skaičius vidurkis viename seanse (net „blockbuster‘iuose“) net savaitgaliais lankomiausiuose filmuose praktiškai niekada neviršija 100 žiūrovų. Gal šį savaitgalį rezultatus pakeis „Žmogus – voras 3“, bet negi tokie buvo kino mylėtojų lūkesčiai dėl atsinaujinusios „Lietuvos“? Aišku, kad salė su 1000 vietų būtų pasmerkta, jei jį rodytų nepriklausomą kiną, nebent jos paskirtis taptų kita. Bet tuo atveju vertėtų ir deklaruoti, kad kova už 1000 vietų salę čia yra ne kova už nepriklausomą kiną . Gal būt kova už koncertus, didelių įmonių ar partijų susirinkimus, suvažiavimus, renginius, bet ne už kiną, juolab, ne už „nekomercinį“. Ką, beje, konstatuoja ir kreipimosi autoriai, kad čia jau tikimasi kažko reprezentacijai - „Siūlyti šalies reprezentacijai dvi 100 ir 180 vietų sales gyvenamajame daugiabutyje yra tas pat, kas statyti operą privačiame bute“. Nors ir kada čia, ir kas pradėjo siūlyti ar kovoti už sales reprezentacijai nebeatseku. Kiek pamenu, aš pasirašiau protestą taip pat - jo tikslas buvo, kad čia išliktų nekomercinio kino erdvė.
Dėl 100 ir 180 vietų centro ir dar daugiabučiuose
Be pasakytų argumentų dėl 1000 vietų salės nekomercijai tik pridursiu: pvz. vienas garsiausių ir mėgstamų Čikagoje nepriklausomų kino centrų, pavadintas legendinio kino kritiko Gene Siskel vardu ir rodantis būtent tokį repertuarą, kuris atitinka nekomercinio, nepriklausomo kino idėją, yra pačiame Čikagos centre ir turi dvi sales: 197 ir 61vietų. Ir labai reta, kad čia būtų užrašas „visi bilietai parduoti“ (nors man teko matyti ir tai per lietuviškų filmų seansą). Nežinau kodėl, bet man netrukdo nepriklausomus kino filmus žiūrėti "Skalvijos" ar Kinematografininkų sąjungos salėse, nors jos yra taip pat daugiabučiuose. Negirdėjau ir apie gyventojų piketus dėl to. Teisybę pasakius nepamenu, kur nepriklausomo kino teatras ar salės kitų pasaulio miestų (ženkliai didesniuose nei Vilnius) centruose turėtų išskirtinius žemės plotus, o nebūtų integruotos į pastatus. Galbūt yra, bet man neteko lankytis.
Svarstyklės
Vienoje pusėje svarstyklių matau investitorių sutikimą dėl nekomercino kino erdvės (kas greičiausiai ir didele dalimi yra ir protestų išdava) ir resursus, kitoje pusėje – beveik nematau argumentų.
Neturiu tiek naivumo, kad tikėčiau, jog bus atpirkta „Lietuva“, o juo labiau rekonstruota į pageidaujamą Nekomercinės kultūros centrą, nes tai prarytų beveik pusę šiandieninio Vilniaus kultūros biudžeto. Su tuo, manau, nesutiks nei politikai, nei menininkai bei kultūros žmonės, nes tai aiškiai grės daugybės jų projektų ilgalaikiam įšaldymui ir nesubalansuotai reikšmingai didelei investicijai į pastatus, bet ne į kūrybą. Be to, Vilniuje ligi šiol nieko nebuvo padaryta dėl kino, išskyrus parduotus kino teatrus, o šiuo metu yra dešimtys nebaigtų nacionalinės svarbos kultūros pastatų, per dešimtmetį sugebėta rekonstruoti tik vienintelį Vilniaus teatrą ir sunku patikėti, kad staiga visos investicijos pirmiausia būtų nukreiptos į „Lietuvą“ . Aš dar su didelėmis išlygomis tikėčiau, linkėčiau ir siekčiau, kad naujoji Vilniaus valdžia bent imtųsi 10 kartų mažesnės investicijos, atpirktų - kas irgi būtų stebuklas – tame naujajame M2 invest pastate, jų statomą kino centrą už statybos savikainą (ką geranoriškai siūlė bei siūlo investitoriai !). Beje, laiške siūlomi mainai, kaip galima panacėja, jau seniai yra antiįstatymiškas dalykas ir toks pasiūlymas, net nepasidomėjus to teisinėmis prielaidomis, atrodo nesolidžiai.
PR‘izmai kreipimęsi GRIAUTI AR KURTI
Kreipimęsi man priskiriamų žodžių „A. Matelis taip pat pritarė idėjai nugriauti „Lietuvą” niekada nesu sakęs. Kadangi „Lietuvos“ kino teatro klausimas yra jautrus ir žodis „nugriovimas“ turi tam tikrą emocinį užtaisą. Šį žodį (nepasakytą) tik PR tikslais įdėjus į kitų lūpas, mikliai sukuriamas barbaro įvaizdis.
Tuo pačiu, jei pažiūrėtume į laiško autorių siūlymą „Čia galima sukurti universalų nekomercinės kultūros centrą, kurio šerdimi taptų Nacionalinis kino centras ir apie jį susitelkusios kultūros industrijos“ – labai sunku įsivaizduoti, kaip jį realizuoti negriaunant „Lietuvos“, nestatant požeminių parkingų (kai tokios visuomeninės paskirties pastatams yra privalomas automobilių aikštelių skaičius) , neplečiant susibūrimų vietų – kaip kavinės, videoteka ir pan . Toks ir prasmingas, ir ambicingas projektas būtų priverstas „lipti“ į viršų ir plėstis į plotį - tuo pačiu prisiimant visas tas nuodėmes, kuriomis a priori kaltinamas oponentas investuotojas. Beje , M2 invest projektuose (labai konkrečiuose) yra siūlymas irgi įkurti modernų nepriklausomo kino centrą.
Esu už naująjį kino teatrą - modernų ir skirtą nepriklausomam kinui, ir šiandien nematau alternatyvos bei galimybės realiai tai pasiekti, išskyrus kaip partnerystėje su geranoriškai nusiteikusiu verslu, kuris tikrai nėra baubas ar tik vertas kultūros žmogaus arogantiškos paniekos ar dirbtinio supriešinimo.
Esu pasiryžęs dėl to lažintis, kad tik šis kelias atvers galimybes 2009m. turėti šią nepriklausomo kino erdvę. Kitu atveju, manau mes dar ir po penkerių metų būsime nepajudėję nei per žingsnį, ir skęsime bendro pobūdžio diskusijose, taip ir nepasiekdami jokio rezultato.
Pagarbiai
Arūnas Matelis
