Po premjeros. Nesugrąžinama vaikystė

“Girdėjai? Po kelių savaičių  Beinoriūtės “Balkono“ premjera! Eisi? Ar jau matei? Ir kaip tau jis? Nematei?! O tu matei? Na ir kaip?” ir t.t. Tokie ir panašūs klausimai kino puoselėtojų mažuose rateliuose netyla jau kelias savaites. Aišku viena, naujojo režisierės Giedrės Beinoriūtės vaidybinio trumpametražio filmo “Balkonas” laukė nemažas burys jos kūrybos bei lietuviško kino gerbėjų. Nes ji yra viena iš nedaugėlio jaunosios kartos kūrėjų, kurios vardas siejamas su pagrįstais lūkesčiais ekrane pamatyti ne pretenzingą “chaltūrą”, o paprastą, nuoširdų, jautrų kūrinį. Pastarieji trys apibūdinimai toli gražu nereiškia sentimentalaus aikčiojimo, o atspindi taip trūkstamą išgrynintos (ne deklaruojamos) realybės refleksijos poreikį lietuviškame šiuolaikiniame kine. Atrodytų, kad šį syk režisierės pasirinkta vaikų tema, turėjo puikiai  pasitarnauti minėtam skaidrumui išreikšti, o mažųjų personažų drama savo nuoširdumu papirkti. Bet ar papirko?

Filmų apie vaikus tema “Balkonui” tarsi užkrauna lietuviškojo kino tradicijoje įsišaknijusi kino klasiko Arūno Žebriūno, didelį dėmesį skyrusio filmams apie vaikus, krūvį. Mergaitė taškuota suknele ilgainiui tapo poetinio kino simboliu, sovietmečiu taip aktualia  taikos, žmogiškųjų santykių alegorija. Šiuo atveju vaikai tebuvo pretekstas išsakyti suabstraktintas universalijas. Kita vertus ideologinio režimo propagandos taikinys – naujosios kartos auklėjimas buvo grindžiamas mažųjų karo herojų įkvepiančiais žygiais. Vėliau šiame dualizme ryškėja socialinės dramos, grįstos paaugliško maišto prieš suaugusiųjų pasaulį kovomis.

Tuo tarpu šiuolaikinė realybė, formuojama akylosios žiniasklaidos, perša nelaimingų, vienišų, fizinį smurtą, patyčias išgyvenančių vaikų temą.

Tačiau šių socialinių problemų pagundos nesuviliojo režisierės G. Beinoriūtės.  Filmas “Balkonas” pasakoja apie dviejų vaikų Emilijos ir Rolano draugystę, besimezgančią mažame devintojo dešimtmečio miestelyje. Rolanas po tėvų skyrybų gyvena su tėčiu, o Emilija turi tėtį, mamą ir sesutę. Tačiau mergaitės tėvai taip pat išgyvena šeimyninę krizę, kuomet tėtis nusprendžia “pagyventi atskirai”. Rolanas yra namo naujokas, gyvenantis Emilijos kaimynystėje, juos teskiria buto ir balkono siena . Ilgainiui vaikai susipažįsta, o daugiabučio atatvaros nesutrukdo vaikams matytis balkone ar kalbėtis per sienos rozetę. Vieną dieną Emilija iškrenta per balkoną, vaikų nuolatinę susitikimų vietą ir mergaitės tėvai uždraučia jei ten kelti koją. Todėl Rolanas slapta išdrįsta Emiliją pakviesti į pasimatymą.

Tokia lakoniška vaikų istorija yra persunkta mėgavimusi devintuoju dešimtmečiu, nepriekaištingi kostiumai (kostiumų dailininkė Jurgita Petrulytė): ruda uniforma, ryškūs sintetiniai kaspinai, baltos koinės iki kelių, “portfelis”, tuometinė vaikų kasdienybė: mokykla, kiemas, ledai, geltonas “moskvičius”, sekretai, pikta išsipusčiusi pardavėja, pilstoma gira taip ir vertė bežiūrint aikčioti: ir aš taip dariau, ir aš tai turėja! Bet šie nostalgiški aikčiojimai taip ir liko nostalgiškais aikčiojimais…Pavienės praėjusios sovietinės buities detalės tarsi užgožė filmo pasakojimą. Taip ir liko neaišku apie ką gi filmas pasakoja? Na lyg ir justi tuometinės vaikystės ir šiuolaikinės vaikystės prieštara. Todėl pagrįstai pasirinkta daugelio išgyventa praeitis, kuomet buvo droviai pažindinamasi kieme, bendraujama  akis į akį, o ne SMS žinutėmis ar internetu. O gal be jokios pretenzijos tenorėta “Germaniškai” vizualizuoti praėjusios epochos fragmentą, tiesiog suasmenintą praeities puslapį? Bet tam  kliudė vizualinė statika, tarsi bijant kamera užkliudyti “šiuolaikinį objektą”, galintį sugriauti vaizduojamos epochos autentiškumą. O gal pernelyg sąmoningai buvo bandoma sugrąžinti, tai kas yra nesugrąžinama? Gal dėl to ir nepapirko…?

"Balkono" kadruose - Karolis Savickis ir Elzbieta Degutytė (1), Rolandas Kazlas ir Viktorija Kuodytė (2)