Po premjeros. Apie Vladislavą Starevičių – intriguojančiai ir nuoširdžiai

„Iš pradžių aš nieko nežinojau apie Vladislavą Starevičių“, - prisipažįsta Lėlė-Vabalas filmo „Vabzdžių dresuotojas“ įžangoje. Po akimirkos žaismingasis personažas tęsia: „Starevičius daugumai Jūsų yra niekas, bet man jis yra Dievas“. Per nepilną valandą, kol tęsiasi filmas, supranti, jog taip ir yra, - prisiminti vardus iš praeities šiame nuolat skubančiame bei informacija užgriozdintame laike yra sudėtinga; dar kebliau yra suvokti praeitį su visomis jos politinėmis-istorinėmis realijomis, kūrybinėmis idėjomis ar eksperimentais, ilgainiui tapusiais norma. Tad nieko nuostabaus, jog išgirdus žmogaus, gyvenusio ir kūrusio XX amžiaus pradžioje, vardą, pirmiausia kyla klausimas: „O kas jis toks“? 

 Aišku, kad ne bet kas, nes dar prieš nuskambant Vabalo įžvalgiems žodžiams, nusakantiems ne tik žiūrovų, bet ir filmo kūrėjų, - visų pirma filmo idėjos autorės ir prodiuserės Rasos Miškinytės santykį su paslaptinga asmenybe, yra parodomi tie, be kurių neįsivaizduojama kinematografo istorija: šokanti Charleso Chaplino lėlinė figūrėlė, brolių Liumiere‘ų nuotrauka, o po jos - archyviniai kadrai, kuriuose V. Starevičius „dresuoja“ savo vabzdžius....

Suintriguoja tekstas, o vėliau ir drąsus montažas, kada nespalvotoje juostoje užfiksuotus istorinius momentus keičia vaidybiniai intarpai, kompiuteriniai efektai, leidžiantys animacijos filmų herojams, bent jau nenustygstančiam ir visur esančiam Vabalui, laisvai judėti, samprotauti ir tapti pilnaverčiu juostos dalyviu, tokiu pat gyvu, kaip ir realūs žmonės. „Mes, animuotos lėlės, esame tikros, - mus galima paliesti,(...) mes galime net įsimylėti“, - sako žiūrovų akyse gimstantis veikėjas. Jo meilė Karalienei Liūtei (lėlė iš V.Starevičiaus filmo „Lapinas Reinikis“) veda naujos paslapties link – tai yra kūrybos, - proceso, sunkiai pasiduodančio analizei, racionaliems aiškinimams, aiškioms, apibrėžtoms normoms bei vertinimams.

Bet koks bandymas atkurti ir parodyti tai, kas kažkokiu būdu jau buvo atrasta, yra nepaprastai rizikingas. Tikrosios dalykų prasmės paieška neretai baigiasi tam tikra scholastika, kada pasiduodama autoriteto svarbai arba tiesiog nuslystama paviršiumi, nes talento mįslė nemėgsta būti įminta. Tiek filmo „Vabzdžių dresuotojas“ autorė Rasa Miškinytė, tiek režisieriai: Donatas Ulvydas, Linas Augutis, Marek Srobecki, liaudiškai tariant, „vaikšto peilio ašmenimis“, - jie vėl iš naujo kuria legendą apie „Europos Disnėjų“, naudodami ne tik painų siužetą, kuriame sutraukomi bet kokio nuoseklaus, galbūt logiško, neretai inertiško pasakojimo rėmai, bet taip pat  derina skirtingus kino elementus: vaidybą, animaciją, galų gale – dokumentiką.

Kad tokia keistai suveriama vaizdų ir prasmių grandinė nesutrūktų, reikia ne tik puikiai išmanyti savo darbą ir orientuotis sudėtingoje medžiagoje, - ne, be visa to, čia reikia ir truputėlio kūrybinės beprotybės, išlaisvinančios iš tam tikrų meno formulių ar išankstinių nuostatų. Šiuo atveju filmo apibūdinimas kaip „meninė dokumentika“ turbūt yra optimistiškai taiklus, - juk pasakojama apie iškilią asmenybę, realų žmogų, kūrybos kelią pradėjusį Lietuvoje, vėliau dirbusį Rusijoje, o po revoliucijos emigravusį į Prancūziją.

Taigi, yra konkretūs faktai, biografija ir kūrybinis palikimas, - animaciniai filmai: "Kino operatoriaus kerštas", "Gražioji Lukanidė", "Žiogas ir skruzdė", "Lapinas Rainekis" ir daugelis kitų meistriškų darbų. Bet kita vertus, yra ir savitas jau šiais laikais gyvenančių menininkų požiūris, sausą informacijos perteikimą keičiantis žaidimu, asmeniniais įspūdžiais, ironija. Jų pagalba praeitis rekonstruojama, tampa aktuali. Pamirštas XX-ojo amžiaus pradžios „Dievas“ - lėlinės animacijos pradininkas, be visų savo nuopelnų, pasirodo besąs ir labai šiuolaikiškas autorius, provokuojantis bei įsimenantis savo kūryba.

Ribas tarp buvusio ir esamo laiko ištrinti padeda ir kino, rodomo kine efektas, taip pat barokiniai dailininkės Jurgitos Gerdvilaitės nupiešti fonai, tarp kurių skraidžioja ne tik Liūtę įsimylėjęs Vabalas. Tame sugalvotame, išpieštame pasaulyje it geroji namų dvasia ramiai ir jaukiai šeimininkauja nuolat tylintis, bet visada laiku ir vietoj atsirandantis aktoriaus Gedimino Girdvainio personažas, padedantis realiems kino kritikams bei ekspertams įsitaisyti šalia sąlyginių stalų ar senovinių kino kamerų. Kino kritikas Skirmantas Valiulis, eksperimentinės animacijos kūrėjai, britai broliai dvyniai - Stephen ir Timothy Quay, animacijos istorijos ekspertas iš Norvegijos Gunnar Strom, lenkų meno ir kino kritikas Marcin Gizycki ir kiti rimti teoretikai, turbūt ne be operatoriaus Ramūno Greičiaus žinios, tiksliai bei natūraliai prisiderina prie pastelinės, švelnia minkšta šviesa formuojamos kamerinės filmo atmosferos.

Jie pasakoja apie V. Starevičių tarsi apie savo seną gerą pažįstamą ir ne visa fiksuojančiai abejingai kino kamerai, o kitiems geriems pažįstamiems, sėdintiems priešais ekraną. Galbūt dėl to susitikimas su lėlininku ir jo magiškais gyvūnais filme „Vabzdžių dresuotojas“ yra daugiau nei formalus. Jis intriguojantis ir nuoširdus, po kurio net sunku suvokti, kaip galima buvo nieko nežinoti apie Vladislavą Starevičių!

Studijos "Era film" nuotraukose - Vladislavas Starevičius, filmo "Vabzdžių dresuotojas" personažai Vabalas ir Liūtė.