Kino teatre. Atverti duris į tylą

E-dox, KinoGaražo inf.
2009 lapkričio 26 d.

Vokiečių režisierius Philipas Gröningas 2006 metais sukūrė dokumentinę juostą „Didžioji tyla“ (Die grosse Stille), kuri sulaukė didžiulės sėkmės. Ji pelnė geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą, prestižinį Sandanso festivalio prizą bei daugybę kitų kritikos ir žiūrovų dėmesio bei pripažinimo ženklų. Tylus ir asketiškas, reikalaujantis kantrybės ir dvasinių pastangų jį žiūrėti. Tačiau filmas užburia būtent tuo – sugebėjimu įsiklausyti į tylą, išmokti gyventi tyloje, susitaikius su savimi ir pasauliu.

 

„Didžioji tyla“ yra nufilmuota Prancūzijos Alpėse įsikūrusiame kartūzų vienuolyne Grande Chartreuse, į kurį jokie pašaliniai neįleidžiami. Beveik trims valandoms režisierius atveria mums tylaus vienuolyno gyvenimo duris.

 

Dabar „Didžioji tyla“ pasiekia ir Lietuvos kino sales.Prieš filmo peržiūras Lietuvoje - išskirtinis  režisieriaus Philipo Gröningo interviu. Jį kalbino kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.  Parengė KinoGaražas.lt  ir programa 3e-DOX

 

Laukėte leidimo filmuoti šį filmą labai ilgai – 16 metų. Kodėl Jums buvo taip svarbu sukurti šią juostą?

 

Na, aš nelaukiau visus tuos metus vien leidimo filmuoti. Per tą laiką aš sukūriau tris filmus. Buvau ne tik jų režisierius, bet ir prodiuseris.

Šis filmas man buvo svarbus todėl, jog maniau, kad tai puiki proga tobulai sujungti filmo formą ir turinį. Šioje juostoje – laikas yra svarbiausias dalykas, o vienuolyno žmonių gyvenimas ir atsiskleidžia laike. Todėl atrodė, filmuoti tokį filmą vienuolyne būtų geriausia ir teisingiausia.

Aš nesėdėjau rankų sudėjęs, laukdamas leidimo. Tačiau visada šio filmo sumanymas sukosi mano galvoje, nors nesitikėjau, kad kada nors pavyks gauti leidimą. Ir labai nustebau sulaukęs skambučio iš vienuolyno. Paskambino ir paklausė, ar mane vis dar domina filmavimas vienuolyne.  Tai buvo 1999 metais.

 

Kaip ir kada Jūs atradote Grande Chartreuse vienuolyną?

 

Šį vienuolyną pirmą kartą pamačiau, rodos, 1984 metais. Žinoma, tik iš išorės, nes leidimo įeiti į vidų niekas nedavė. Tuo metu aš keliavau po Europą, norėdamas aplankyti vienuolynus, kuriuose gyvena vienuoliai, ir pamatyti jų gyvenimą iš arti. Tai, rodos, buvo antras vienuolynas, kurį aplankiau. Buvo žiema, ir vienuolynas darė dar didesnį įpūdį. Į jį pakliūti buvo labai sunku, tarsi į kokią tvirtovę. Aš paskambinau į vienuolyno duris, tačiau, žinoma, niekas neatsiliepė ir neatidarė. Mes su drauge pavaikščiojome aplink vienuolyną, kuris atrodė fantastiškai. Štai tokie mano pirmi įspūdžiai apie Grande Chartreuse.

 

Kai filmavote filmą gyvenote vienuolyne?

 

Taip, žinoma. Filmą galima nufilmuoti tik tada, kai gyveni toje vietoje, kurią filmuoji. Tame vienuolyne aš praleidau beveik 6 mėnesius: 2002 metų pavasarį ir vasarą apie keturis su puse mėnesio, paskui vis grįždavau kelioms savaitėms kitais metais.

 

Kokia svarbiausia gyvenimo pamoka, gauta gyvenant Grande Chartreuse vienuolyne?

 

Svarbiausia – suvokimas, kaip viskas keičiasi, kai gyveni labai tyliu, bet griežtu ritmu. Kiekvieną naktį atsikeli ir meldiesi dvi su puse valandos, po to vėl eini miegoti. Niekada normaliai nepamiegi aštuonias valandas. Miegi tris valandas, tada atsikeli, tada vėl eini miegoti. Dėl griežtos tvarkos suvokimas keičiasi labai stipriai.

 

Pasaulio suvokimas?

 

Taip, visko suvokimas: akmens, medžio, vėjo, ugnies. Jie tampa brangesni, svarbesni.  Kas anksčiau atrodė nelabai svarbu, tame vienuolyne tapo reikšminga ir svarbu.

Antrasis mano svarbus patyrimas vienuolyne – tikėjimo jausmas, kurį turi vienuoliai. Absoliutus tikėjimas, jog viskas gyvenime išeis tik į gerą. Man tas padarė labai stiprų įspūdį, nes labai skiriasi nuo to požiūrio, kuris paplitęs mūsų laikais.

 

Ar vis dar palaikote ryšį su vienuoliais?

 

Taip, žinoma.

 

Ką, pagyvenus vienuolyno tyloje, Jums reiškia tyla?

 

Sunkus klausimas. Visų pirma, nėra tokio dalyko kaip tobula tyla. Kai esi aplinkoje, kurioje sąlygiškai tylu, girdi daugiau nei įprasta, nes tyloje girdisi kiekvienas garsas. Man labai tylios vietos reikšmė yra ta, kad joje gali atrasti save, gilesnės mintys aplanko. Tyla yra ir jausmų šaltinis, ir  pradžioje dažnai šį šaltinį gana sunku suvaldyti.

 

O šiandieniniame pasaulyje, kaip manote, ar vertiname tylą?

 

Ne, manau, kad mes nuo jos bėgame. Pastoviai naudodamiesi masinėmis komunikacijos priemonėmis, kai kiekvienas turime telefonus, nešiojamus kompiuterius, kai kas kelios sekundes gauname elektroninius laiškus, SMS žinutes, mes automatiškai traukiamės nuo tylos. Galbūt bėgame ir dėl to, jog tyla vargina. Tyloje turi atsiverti, o tai daug labiau vargina nei  televizoriaus žiūrėjimas. Manau, jog šiuolaikinė visuomenė atsikratė tylos, vienatvės, klausimų. Šiuo metu mes gyvenime ne klausimų, o  atsakymų civilizacijoje.

 

Kaip Jūs manote, kodėl tada šis filmas sulaukė tokio pasisekimo ir pripažinimo. Tylus filmas, be intriguojančio veiksmo, be sensacijų.

 

Manau, viena iš priežasčių yra ta, kad filmas pasirodė tinkamu momentu. Vis daugiau žmonių supranta, jog pasaulis, kuriame visi nori gauti vis daugiau ir daugiau pinigų, po truputį nyksta. Kur ir kaip surasti gyvenimo prasmę?  Žiūrovai, manau, pastebi, jog vienuolius ir jų gyvenimą aš stebėjau labai rimtai. Praleidau beveik dvejus metus montuodamas šį filmą, nes norėjau išgauti tokį ritmą, kuris leidžia kartu keliauti per tylą. Atrodo, man pasisekė, ir žmonėms tas patinka. Žiūrėdamas filmą, gali gauti gilesnius, ne paviršutiniškus patyrimus.

 

Sekmadienį Jūsų filmas bus rodomas Anykščių miestelio bažnyčioje. Ką Jūs manote apie santykį tarp filmo ir vietos, kurioje jis rodomas?

 

Tokio rodymo nebuvo , tačiau panašūs šio filmo seansai vyko Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje. Manau, kad žiūrovams bus gana stiprus įspūdis. Tai, kas rodoma filme, derės su aplinka, kurioje rodoma, o tas tik dar labiau paveiks publiką.

 

Ko palinkėtumėte Jūsų filmo žiūrovams tiek išskirtiniame seanse Anykščiuose,  tiek Lietuvoje?

 

Aš tikiuosi, jog jie neskubėdami persikels į vienuolių gyvenimą ir mėgausis filmu. Viliuosi, kad filmas padės surasti savą santykį su religija, nes ši  juosta suteikia galimybę kiekvienam pasvarstyti, ką jam reiškia religija, ir kokias pamokas duoda vienuolyno gyvenimas. Taip pat būtu įdomu, jei po filmo žmonės pabendrautų, pasidalintų mintimis ir jausmais, kurias sukėlė „Didžioji tyla“.

 

Kalbino kino kritikė Neringa Kažukauskaitė

 

Parengė KinoGaražas ir DOX.lt

Komentarai