Po premjerų. Du klausimai

Auksė Kancerevičiūtė
2011 kovo 24 d.

Nauji studentiški lietuviški filmai „Knygnešys“ ir „Porno melodrama“ provokuoja net du klausimus apie Lietuvą.  

Pirmas. Ar lietuviai taps patriotais?

„...1869-ieji. Jau 74 metai, kaip Lietuva - Rusijos imperijos sudėtyje. Mūsų raštas uždraustas, tačiau už lietuvišką žodį kovoja vis daugiau narsių žmonių,“ – pakilia intonacija prasideda režisieriaus Jono Trukano trumpametražis vaidybinis filmas „Knygnešys“. Tai, kad Kūrybinių menų universitete (University of Creative Arts) Didžiojoje Britanijoje mokslus kremtantį jaunuolį domina gimtos šalies istorija, lietuvybės išsaugojimas – puiku, nuostabu ir sveikintina. Galima net atlaidžiai žiūrėti į pernelyg romantizuotą bandymą atkurti praeitį, - juk visi dar labai jauni, dar tik mokosi kurti kiną... Mokosi, prisimindami knygnešystės fenomeną! Bet kadras po kadro, scena po scenos, ir entuziazmas blėsta, kartu su išankstinėmis pozityviomis nuostatomis. Išslysta kūrėjams iš rankų filmo esmė ir prasmė, užleisdamos vietą palaimintam naivumui... Na, buvo kadaise tokie herojiški knygnešiai – juos persekiojo „blogiečiai“ caro žandarai - šiuos faktus turbūt žino ir suvokia kiekvienas mokyklinukas. Vieni kaip kontrabandą nešė knygas, kiti – spiritą. Tad ir filme „Knygnešys“, laikantis tokios, aiškiai apibrėžtos mokyklinės logikos, pasirenkami du herojai – teigiamas ir neigiamas. Teigiamas – daug sakančiu vardu Mažvydas (aktorius Valerijus Jevsejevas) įkūnija šviesią mintį ir dorybes: pasiaukojimą dėl lietuviško rašto, garbę, sąžinę, dvasios stiprybę, o neigiamam – tokiam anekdotuose minimam Jurgiui (aktorius Laisvūnas Raudonis) lieka degtinė, blevyzgos ir galų gale - „atėjimas į protą“. Jam, kaip ir visiems kitiems – salėje sėdintiems žiūrovams, susivokti padeda ir seniai kine nenaudotos frazės: „Knyga – Lietuvos ateitis, o degtinė – pragaištis“ arba: „Maskoliai – blogis“. Scenarijus tiesiog grūste prigrūstas „giliareikšmių“ įžvalgų, didaktiškų pasakymų ir primena ideologinio vadovėlio adaptaciją.

Ech, ir taiklus gi buvo George Orwell‘as „Gyvulių ūkyje“ aprašydamas taisykles itin mėgstančias avis, bet kokiu atveju bliaunančias: “Keturios kojos gerai, dvi kojos blogai!“. Gražios idėjos savaime dar nėra pamatinis, nekvestionuojamas gėris, kurį reiktų tiesmukai skleisti „nesusipratusiai“ liaudžiai iš kino ar kokių kitokių ekranų. Žmonės - XIX ar kokiame kitame amžiuje laimei ar nelaimei - jautė, daugiau - mažiau mąstė, klydo ir abejojo, o ne mechaniškai atspindėjo idėjas. Lietuvos kaimas, koks jis bebūtų, nėra ir niekada nebuvo tas Rumšiškių liaudies buities muziejus, kur groja „Duokim garo“ kapelijos ir laigioja geltonkasės, pseudo tautiniais rūbais pasipuošusios mergelės, o berneliai - dobilėliai tuo tarpu degtinaitę užstalėj maukia. Galų gale, ir kinematografas net pačiame priešaušryje jau buvo atradęs kur kas daugiau nei gali perteikti saviveiklinis liaudies teatras! Nejaugi sunku tą suprasti?

Antras. Ar Lietuva ims mylėti gėjus?

Filmas „Porno melodrama“, pasitelkus įvairias viešųjų ryšių akcijas, gerokai prieš premjerą jau buvo aplipdytas epitetais: kontraversiškas, provokuojantis, pirmas lietuviškas gėjų filmas. Iš tiesų, Paryžiaus VIII Vincennes-Saint-Denis universitete kino meną studijuojantis Romas Zabarauskas nusprendė atskleisti nepatogias tiesas, apie kurias mūsų šalyje vengiama kalbėti, o jei ir bandoma, tai prireikia ašarinių dujų, elektrošoko prietaisų ir nemenko policijos būrio. Nors problemų Lietuvoje daug, nejučia pradedi galvoti, jog ši – viena svarbiausių. Perdėta, liguista visuomenės reakcija į homoseksualų santykius, juos tik sureikšmina ir sureikšmina taip, tarsi domėtis kitokios orientacijos žmonėmis būtų visuotinai privaloma... Kita vertus, pasak režisieriaus R. Zabarausko, filmas gimė kaip atsakas į Nepilnamečių apsaugos įstatymą, sulaukusį didelės tarptautinės kritikos. Jei yra taip, kaip teigiama, tada – valio!- pasirinkta režisieriaus pozicija – drąsi ir verta pagarbos. Tik kažkodėl „bekovojant“ už žmogaus teises ir besistengiant atkreipti publikos dėmesį, į pirmą planą iškyla ne pats filmas, o su homofobija susiję pareiškimai. Jie, žinoma, sulaukia atgarsio - diskusijos vyksta, bet ką šiuo atveju galima pasakyti apie deklaratyvią „Porno melodramą“, kuria paprasčiausiai mojuojama kaip raudonu skuduru prieš įniršusį bulių? 

Iš stereotipų suręsta istorijėlė tenkinasi tik iliustratyvia butaforija, kur nebelieka vietos net pagrindinei idėjai. Apie ką filmas – atleiskit nesusipratusiam „elementui“ - taip ir lieka neaišku. Tenka pasitelkti autoriaus žodžius ir pacituoti, jog „filmo tema iš dalies yra homofobija, iš dalies – meilė ir iš dalies pati Lietuva. Jame pasakojama apie meilės trikampį tarp gėjų poros ir vienos jų buvusios draugės.“ Tai va, visko po truputį yra šiame filme: trupinėlis meilės, trupinėlis gašlumo, trupinėlis ašarų, trupinėlis pervaidintų emocijų ir nė lašo ironijos. O be jos minėtoji melodrama labiau primena eilinę muilo operą, pritvinkusią vulgarių pornografinių nuotaikų. Sakytum, herojai lyg ir vedami geismo – to, kuris aptemdo protą, priverčia stoti į akistatą su savimi, išlaisvina gaivalus, glūdinčius sielos gelmėse. Dėl to žudoma ir žudomasi. „Porno melodramoje“ taip pat aidi šūviai, nes mergina myli vaikiną, kuris myli kitą vaikiną, tik kad ta jų meilė nuslysta paviršium, nuklotu banalybėm, pagadinančiom „visą reikalą“ ir rezultate lieka tik du neaiškūs tipai ir viena isteriška, pamušta akimi, moteriškė, o galvoje įnirtingai besisukantis klausimas: „Kodėl tai turėtų jaudinti“?

Filmo "Knygnešys" kadre - aktorius Valerijus Jevsejevas (1); filmo "Porno melodrama" kadre - aktorius Marius Repšys ir neprofesionalas Kurtis (2). 

Komentarai