Atgarsiai. Žavios ir drąsios

„Nepatogiame kine“ pristatytas režisierių Linos Lužytės ir Sigrid Klausmann dokumentinis filmas „Merginos neverkia“ prasideda nuo atvirai seksistinės Afrikos genties legendos, kurios potekstė lyg ir aiški - „dėl visko kaltos moterys“. Todėl režisierės yra pasiruošusios įrodyti, kad šie laikai jau praeityje, ir supažindina su šešiomis filmo herojėmis. Nansi pabėgo nuo mamos planuoto ritualinio mergančių apipjaustymo (apipjaustyta nuotaka verta daugiau karvių) ir dabar gyvena pagalbos centre. Selena - translytė iš Čilės, gimusi berniuko kūne, tačiau visada žinojusi, kad yra mergina. Nina iš patogaus gyvenimo Vokietijoje su šeima buvo deportuota atgal į gerokai skurdesnę Siriją. Sinai gyvena Pietų Korėjoje ir vietoje plastinės operacijos gerokai labiau nori dalyvauti BMX dviračių varžybose. Britė Peidž pastojo būdama penkiolikos ir, nepaisant aplinkos spaudimo, pasirinko nesidaryti aborto. Šilan, jezidė iš Irako, pabėgo nuo ISIS ir su mama atvyko gyventi į Vokietiją.

Po įvadinio pristatymo režisierės neria į kiekvienos jų istoriją. Sudėtinga užduotis šešių merginų istorijas, panašias ir kartu tokias skirtingas (kaip ir pačios merginos), sudėti į sklandų pasakojimą, tolygiai padalinti ekrano laiką, neišskirti vienos labiau už kitą, tačiau režisierėms tai pavyksta nuo įvado iki pat finalo.

Režisierės savo pasakojimų nepradeda nuo pirmos abėcėlės raidės, tiesiogiai nekalba apie skirtingas tradicijas, kultūras, tautybes ar politiką, bet filme visa tai atsispindi kiekvienos merginos portretuose, jų istorijose, aplinkoje, kurioje jos veikia, detalėse, kurios jas supa. Tai ne tik charakterizuoja merginas, tačiau kartu per konfrontacijas jų portretus daro daugiasluoksniais. Kaip antai Šilan, pabėgusios nuo teroristinio režimo, laimingos, nes saugios Vokietijoje, čia pritapusios, tačiau vis tiek iki galo nesijaučiančios sava; pasiilgusios namų. Tuo tarpu jos motina baiminasi kas kartą dukrai pavėlavus grįžti sutartu laiku - jų ramybę dar ilgą laiką temdys šešėliai.

Personažės stebina branda, mokėjimu būti kritiškoms savo situacijai ir kartu - gebėjimu nemoralizuoti savo bendraamžėms, pasirinkusioms kitokį gyvenimo būdą. Štai Peidž, kurios džiaugsmas ir geros savijautos garantas yra sutvarkyti nagai, atvirai, bet ne patetiškai, kalba apie išgyventą depresiją (ir puikiai reflektuoja savo savijautą) ir atvira širdimi priima draugės, pastojusios tuo pačiu metu ir nusprendusios pasidaryti abortą, sprendimą.  Šioje vietoje akivaizdu ir tai, kad režisierės savo personažėms moka užduoti teisingus klausimus, išlaukti, kol merginos pačios atsiskleis prieš kamerą. Jos neprovokuoja merginų ir nesitiki, kad jos taps iš anksto numatytos žinutės ar filmo tonui pritinkančio moralo transliuotojomis. Todėl merginų atsakymai niekada nenuskamba kaip svetimų joms įdėtų į lūpas žodžių kratinys (kas ne taip ir reta lietuviškuose filmuose, kur filosofinės aukštosios materijos - na, akivaizdžiai ne personažų kasdienybė).

Tad filmo merginas skiria net ne valstybių sienos, o ištisi žemynai, skiriasi jų kultūrinė aplinka, socialiniai sluoksniai, patirtys, išsilavinimas, tačiau į tai, su kuo šios merginos susiduria, režisierės žiūri globaliai, o gal, tiksliau, universaliai. Ir nors eiliniam žiūrovui nėščia nepilnametė Vakarų valstybėje turbūt pasirodys gerokai mažesnė problema, nei apipjaustymas Afrikoje ar ISIS į nelaisvę paimti (ir turbūt nužudyti) artimieji, būtent šito - žaidimo antipodais, lyginimo, kurios ir kuri problema yra didesnė, režisierės geba sėkmingai išvengti. Mokėjimas į nei vieną iš merginų nežvelgti kaip į egzotiką, nemanipuliuoti jų istorijomis ir vaizdais (ypač - skurdu), nepasiduoti populistiniams lūkesčiams (kai kurių istorijų pasakojimas per tragizmo prizmę , matyt, galėtų būti gera preke) yra stiprioji filmo pusė. Ir atvirkščiai - prieš akis atsiskleidžia visai neegzotiškos istorijos iš tolimų ir artimų kraštų, nuosekliai atliepiančios režisierių sumanymą. Tad „Merginos neverkia“ kalba apie paaugles - žavias, drąsias, stiprias, savarankiškas. Ir visai nėra taip, kad jos neverktų net ir filme ar, tuo labiau, nebūtų prisiverkusios per savo dar trumpą gyvenimą. Jos tiesiog moka grumtis už save,  o tai - ne toks ir blogas avyzdys (ar įkvėpimas) net ir neretam suaugusiajam. Ir nors filmo finale sužinome tik apie dalies personažių likimus, norisi tikėti, kad, nors ašaros ir neišvengiamos, šiame pasaulyje joms viskas bus gerai.