Reikli meilė

Filmas „Dantų  gydytojo  nuotykiai" reklamuojamas kaip komedija. Tai dar viena grandis toje ilgoje nesusipratimų grandinėje, kuri lydi netelpančių į įprastinius rėmus filmų demonstravimą. Tuo tarpu naujoji „Mosfilmo" juosta - tai tragikomedija, greičiau net tragikomiško atspalvio alegorija, kurioje juokas ir ašara yra neišskiriami. Tai alegorija apie talentą.

Periferijos mieste atsirado tūlas Česnokovas, jaunas gydytojas, mokėjęs stebuklingai, be jokio skausmo, traukti dantis. Bet miestas pražudė talentą. Jautriai Česnokovo, kaip ir kiekvieno kito tikro talento, prigimčiai buvo svetimas tiek reklaminis triukšmas, tiek ir įtarumas, kuriuo jį apsupo įvairaus plauko miesčionys.

Aleksandras Volodinas, pagal kurio scenarijų pastatytas filmas, kiekviename savo kūrinyje vienaip ar kitaip paliečia šią išskaičiavimo, „sveiko proto" ir neeilinės, nors kartais ir kiek komiškos asmenybės konflikto temą. Tiesa, kiti jo nūdieniai herojai neatlieka, kaip Česnokovas, nieko, kas būtų tiesiogiai atėję iš pasakos.

Burtininkus reikia saugoti, - savotiškai perfrazuodamas žinomą Lenino posakį apie talentą, teigia A. Volodinas, - saugoti nuo patyčių ir chamiškumo: tai lengvai pažeidžiami žmonės. O Česnokovo niekas nesaugojo. Vien gerais savo norais, skvarbiu ir lyg išgąsdintu žvilgsniu darydamas stebuklus, jis, vietoje padėkos, teišgirdo niūrią frazę: „Sumažėjo bendras gyventojų    dantų    skaičius..."    Autoriui skaudu  už   savo  herojų, todėl ir filmas momentais darosi dygus.

Filme puikiai pasireiškė jaunas režisierius Elemas Klimovas, debiutavęs plačiai nuskambėjusia satyra „Sveiki atvykę, arba pašaliniams įeiti draudžiama". Jis negailestingai pliekia kažkokias „laikinas komisijas", „tarybinį ampirą", kibiai besilaikantį provincijos. Režisierius nebe taip savimi pasitiki tais momentais, kai jam tenka perteikti Volodino gėrio idealą. Bet čia jam padeda trys puikiai parinkti jauni aktoriai, kurių vaidybos maniera nuostabiai atitinka vidinę dramaturgo temą. Tai A. Miagkovas - Česnokovas, O. Gobzeva, sukūrusi Tanią - trapią būtybę, kupiną kažkokių kompleksų („Taip, aš kalta,  aš dėl  visko kalta!.."),  na,  ir,  žinoma, Alisa Freindlich, labai įdomi aktorė, jei neklystu, ekrane pasirodanti pirmą sykį. Jos Maša, dainuojanti keistą Novelos Matvejevos dainelę, jau nuo įžanginių filmo titrų užkariauja mūsų simpatijas, atneša tikslų laiko ir temos pojūtį. Šešiasdešimtieji metai: kosminiai skridimai, pirmieji kino festivaliai, studentiški disputai, - visa tai šmėsteli atmintyje, besiklausant, kaip kažkoks kuosiukas su gitara rankose dainuoja apie „40 tūkstančių išgąsdintų šunų" ir dar kažkokius dalykus, „rimtam" ir „solidžiam" žvilgsniui atrodančius be galo lengvabūdiškai. 

 O „Dantų gydytojo nuotykiai", nepaisant eilės linksmų momentų. - visai ne lengvabūdiškas kūrinys. Maža to, čia nerasime net įprastinio „hepi endo". Reikia tikrai labai mylėti žmones - jautria, švelnia, bet ir reiklia meile, kad ryžtumeis karčiam finaliniam užsidarančio rato motyvui, atsisakytum suglaistymo galimybės: valio, studentė Karpova perėmė Česnokovo estafetę! Tokia galimybė - ne šio filmo autoriams. Jie-— sąžiningi ir mąslūs menininkai, žmonės, kuriems žodžiai „nauja visuomenė" - tai ne vien skambi frazė.

S. Macaitis

Literatūra ir menas,1967-15,  04.15