Bobis ir Sidnėjus Europoje

Respublikos dar nespėjo apkeliauti politinis trileris „Trys Kondoro dienos", o pasirodo jau naujas JAV režisieriaus Sidnėjaus Polako kūrinys — „Gyvenimas skolon", tarsi vyktų koks neoficialus jo filmų festivalis. Pagalvoji: nejaugi šis, neabejotinai progresyvių ketinimų menininkas taip ir nebeiškils iki tikrojo meniškumo, vegetuos po charakteringu Holivudo glaistu? Nejau jam ir lemta likti tiktai vieno tikrai sukrečiančio kūrinio — „Nuvarytus arklius  nušauna,  tiesa?"  — autoriumi?

 

„Gyvenimas skolon" neturi politinių ambicijų. Tai tiesiog dar vienas labai gražus filmas apie labai liūdną meilę. (Jeigu matytume spalvotą šio filmo kopiją, prancūzų operatoriaus, „naujosios bangos" klasiko Anri Deka meistriškumas būtų dar akivaizdesnis.) Tas grožis ekrane tolydžio perauga į tariamą gražumą, psichologinės ir — kas dar blogiau — filosofinės autorių  pretenzijos paviršutiniškos, momentais net juokingos, filmo pasaulėlis tiesiog stebina savo neautentiškumu.

 

Pasitaiko, kad režisierius, dirbdamas svetimoje šalyje, išvysta ją savaip, apčiuopia tokius nepakartojamus niuansus, kad nustebina net tos šalies gyventojus, kurių žvilgsnis jau atbukęs. Čia — atvirkščiai. Atrodo, kad S. Polakas atvyko filmuoti Europos su reklaminių prospektų bei prastos literatūros suniveliuotu požiūriu. Atmosferos atžvilgiu filmas „Gyvenimas skolon" susideda iš vienų bendrybių. Europa čia pamatyta tik kaip atvirukinių peizažų, banaliai dailios architektūros bei paslaptingų ekscentriškų moterų kraštas. Panašu, kad režisierius nejučiomis identifikuojasi su savo herojum, jaunu amerikiečių   autolenktynininku   Bobiu    Dirfildu.

 

Nejučiomis — nes pastarojo infantilumas labai akivaizdus: būdamas garsus ralistas, aklai tikėdamas savąja žvaigžde, jis dar nė karto nesusimąstė, kad gyvena tarp nuolatinių pavojų, „skolon". Akis jam atveria tik melodramatiška filmo logika ir pamiltos merginos Lilianos ankstyva mirtis nuo leukemijos.

 

Filmo titruose — garsi E. M. Remarko, ekranizuojamojo romano autoriaus, pavardė. Bet tai joks alibi. Nes ekranas apnuogina silpnąsias rašytojo puses: jausmai dažnai  pakeičiami sentimentalumu, atkakliu tų pačių meilės ir mirties motyvų varijavimu, visada pasiekiančiu bestselerio, bet  ne  visada  egzistencinių aukštumų.

 

Yra čia ir viena tikrai puiki scena, tiesa, įrodanti ne režisūros, o aktoriaus Alio Pačino (Bobis) meninę intuiciją. Sužinojęs tragišką tiesą, Bobis vaidina Lilianai garsią ketvirtojo dešimtmečio „seksbombą" Mei Vest. Tarp vulgarios dainuškos žodžių atsiranda ilgos pauzės, tarsi herojui pritrūktų kvapo, jo apsimestinai ramiame žvilgsnyje ir meilės prisipažinimas, ir nevilties šauksmas. Bet tokios scenos, pretenduojančios į kulminacinę, deja, nepakanka, kad į filmą „Gyvenimas skolon" galėtum  pažvelgti  rimtai.

Saulius Macaitis

 

Literatūra ir menas, 1982-28, 07.10