„Interfesto“ eskizai (IV)

Kartą girdėjau išvedžiojimus (tada nuteikusius mane skeptiškai), kad greičiausiai yra „kinematografiškų" ir „nekinematografiškų" tautų. Šiandien sutrikęs sakau: o gal... Juk kiekvienas, net primityviausias amerikiečių filmas, na, koks nors „Raudonasis karštis", kurį tikiuos dar pakomentuoti, nepaisant nieko, turi tą kinopojūtį kraujyje. O kodėl, pavyzdžiui, Bulgarijoje, nors čia buvo ir talentų, ir pavienių sukrečiančių filmų („Ožio ragas"), iki reiškinio niekada nepakylama? Žiūri į apšnerkštos ir pusalkanės Maskvos žmones, entuziastingai, kaip ir seniau, suplūdusius į festivalinę „Interfesto" salę, ir manai sau: ne, čia kinas nepražus, pernelyg jau natūralus ir galingas jo poveikis. Ir apskritai Rytų Europos kinematografininkai, engti, skriausti, fiziškai naikinti, dar turi galybę stebinčių potencijų, tokių nepanašių į aname skyriuje minėtą sotų kaligrafizmą. Netgi į anksčiau visaip persekiotą individualizmą talentingiausieji persiorentuoja taip, tarsi Vakaruose seniai nuvalkiota formulė

ŽMOGUS MIRŠTA VIENAS

būtų atrasta ir išsakyta pirmą kartą pasaulyje.

Tokie man pasirodė du „Interfesto" programos filmai rusų (su tam tikromis išlygomis) ir vengrų. Pirmąjį įpareigojančiu pavadinimu „Meilė" pasirašė režisierius Todorovskis, bet ne tas, kuris juodais laikais mus švelniai ramindavo kokia „Mechaniko Gavrilovo mylima moterimi" ar „Fokusininku", o vėliau nustebino infantilia „Intermergaite", bet jo sūnus Valerijus Todorovskis, visai dar jaunutis, kuriantis vos antrą juostą. Pasirodo, sūnūs, kad ir keista, blaivesni už tėvus, nebe tokie infantiliški, jie nebetiki, kad paskutinę akimirką pasirodys koks nors „mechanikas Gavrilovas" ir viską išspręs, atlygins už visus sielvartus.

„Meilė" — kūrinys be hepiendo, nors pradžios humoras bei atsipalaidavimas kaip tik, atrodo, žadėtų lengvą atmosferinį filmą, štai tokį „Aš vaikštau po Maskvą" amžiaus pabaigos variantą. Bet variantų skirtumai irgi reikšmingi. Nes po šių dienų Maskvą vaikšto anų tyrųjų septintojo dešimtmečio personažų nė kiek neprimenantys draugužiai Saša ir Vadimas, kurių seksualinis apetitas pirmą kartą prabudo ir kurie atvirai tauškia vien arba beveik vien apie tai. Tiesiog nuostabu, kad režisierius — beveik tos pačios kartos kaip herojai: jis tą moka pateikti ne banaliai, kažkaip laisvai ir akvareliškai, ir grubiausią, atrodytų, tekstą (nors šiuo atveju jis visai nešokiruoja) apsupti... klasikine muzika, humoru, prielankumu, dinamika, „didelio ir gražaus" gyvenimo nuojauta.

Bet jauno kinematografininko blaivumas pasireiškia kaip tik ankstesniųjų metų ir ne blogiausių schemų griovimu, suvokimu, kad to „didelio ir gražaus" gyvenimo nebus. Vadimas, įstrigęs į nereikalingas nei jam, nei jo draugei vedybas, patenka į aukštų Maskvos šulų šeimą, kur jis arba sužiaurės, ar prasigers, ar šiaip nukvaks. O idealistas Saša sukąstais dantimis pasitinka savo lemtį: jo išrinktoji Maša išvyksta į tėvų žemę, Izraelį. Gaila, šioje itin kūriniui svarbioje linijoje V. Todorovskis, būdamas ir scenaristas, jau beatodairiškai (ir veltui) tirština spalvas: Maša — žydė, jos šeimą telefonu terorizuoja antisemitai, ją pačią išprievartavo kažkokie niekšai. „Černuchos" estetikos atgarsiai, isteriški, bet išviršiniai, kiek gadina šios įdomios juostos pabaigą, nors tai jai nesukliudė šiemet gauti žiūrovų simpatijų prizą net pačiuose Kanuose.

Šių metų Berlyno festivalio žiuri „Sidabro lokiu" buvo apdovanotas įžymiojo vengro Ištvano Sabo kūrinys „Mieloji Ema, brangioji Biobe", pralaimėjęs tik -- kad ir paradoksas — vidutiniško amerikiečių režisieriaus Lorenso Kasdano („Kūno karštis") naujai juostai. Filmo pavadinimas — it autoriaus kreipimasis į savo herojes, jaunutes mokytojas iš provincijos, nespėjusias įleisti šaknų Budapešte, bet tas kreipimasis jau apibūdina intymią intonaciją, natūralią, liūdnoką, vos apčiuopiamu iškilmingumu leidžiančią nujausti kažką didinga ir tragiška — galbūt mirtį? O gal tai tiesiog menininko „laiškas" — mums visiems?

Tragizmą pranašauja jau pirmieji (vėliau pasikartosiantys) kadrai, kai viena mergina, Ema, prietemoje ilgai rieda kažkokiu biriu skardžiu, o keistai besisukanti aplinkui Lajošo Koltajo kamera kone fiziškai įteigia ir mums tą pojūtį — beprotišką galvos svaigimą, žemės bėgimą iš po kojų. Šiurpus sapnas, košmaras... Bet kai Ema prabunda kukliame bendrabučio kambarėlyje, netoliese saldžiai alsuojant jos kolegei Biobei, suskamba lyg ir įprastinės vengrams (bet ne Ištvanui Sabui) socialinės buitinės intonacijos; akimirką net apsigauni, pamanai, ar tas sapnas nebus tik puošmena. Merginos mokytojauja, aišku, trokšta nepasiekiamos asmeninio gyvenimo prabangos, gyvenimas teka įprasta vaga, ne itin linksmas, bet, regis, ir ne tragiškas... Bet ir vėl: valanti svetimus butus ir taip papildomai uždarbiaujanti Ema (Biobė uždarbiauja kiek drastiškiau) staiga sustingsta ir ilgai patikliai, tačiau kartu beviltiškai žvelgia tiesiai į mus, į kamerą, kad net suspaudžia širdį.

Kiek apvylęs perdėtu savo „Hanuseno" konstruktyvumu, Sabas naujausiame filme vėl laisvai atsikvepia. Jis gali gretinti sapną ir nemotyvuotą žvilgsnį, dokumentišką gatvės faktūrą ir iš jos išgriebtą, suvaidintą, bet subtiliausią štrichą, audringą monologą ir absoliučią statiką, bet visą tai kuria didžio paprastumo ir drauge reikšmingumo įspūdį. Gal vengrų menininkas įžengė į tam tikrą naują kūrybos etapą, kai, jam prisilytėjus, ir pelenai virsta auksu? Štai jis ilgai ilgai fiksuoja, kaip merginos savaitgaliui nuvyko į mokyklos direktoriaus vilą, ilsėjosi ten, šnekučiavosi, išgėrusios šlakelį vyno, pykosi, įžeidinėjo viena kitą ir vėl sentimentaliai taikėsi, žodžiu, kaip sakytų holivudininkai, „nieko nevyko", o tu negali atsipalaiduoti nuo paprastutės magijos, nepamilti herojų, nejausti, kad virš jų kybo kažkokia tamsi neganda... Neganda paaiškinama proziškai: Ema ir Biobė — rusistės, o dabar, vengrų vaikams audringai atsisakant mokytis rusų kalbos, jos abi — ant nedarbo slenksčio. Žinoma, tai ne vienintelis slystančios iš po kojų žemės motyvas, bet šiandien jis objektyviai opiausias, ir net gražu, kaip kai kurie Rytų kritikai, norintys staigiai tapti „dešiniausiais iš dešiniausių", nusitvėrė tos nelaimingos rusų kalbos, apkaltino Sabą „marksistine ideologija" ir tarsi iš tribūnos išdidžiai pareiškė, esą merginos pačios kaltos, nes, pasirinkdamos rusų kalbą, jos jau tada buvusios konformistės.

Tas ir yra, kad kaltos. Ir dėl rusų kalbos. Ir dėl ,,neleistinos" meilės (Emos — egocentrikui direktoriui). Ir dėl to, kad nori normaliai gyventi, būti sočios, apsirengti. Ir dėl netvirtos moralės (Biobė tapo — ne iš gero gyvenimo — valiutine prostitute ir sumokėjo už tai gyvybe). Kaltos maždaug tiek, kiek kaltas kiekvienas žmogus, kad gimė.

I. Sabas visa tai žino ir stebi su skausminga, bet vis dėlto šypsena. Režisierius savaip atlaidus net mulkiui direktoriui, kuris jį „persekiojančios" Emos akivaizdoje puola į isteriją (maždaug: visoms manęs reikia; motinai reikia; žmonai reikia; tau reikia; o man nereikia nieko!). I. Sabas puikiai suvokia, kad nėra ir negali būti tik laimingų žmonių visuomenės, bet žmogus silpnas, jis paprastai kaltina ne save, o visuomenę, artimą, aplinkybes, rusų kalbą. Šiandien Vengrijoje — socializmo virtimo kapitalizmu kataklizmas, rytoj, kapitalistinėje, visai įmanomas koks nors kitoks. Finale vieniša Ema, tapusi laikraščių pardavėja stotyje, lyg užsimiršus be galo ilgai šaukia laikraščio pavadinimą: „Nauja diena!" Gal klystu, bet ir čia man pasivaideno išmintingos autoriaus ironijos atšešėlis: na, kokia ten nauja — tiesiog diena. Ir taip bus visada. Ir visada skaudės — individualiai. Ir menininkui — nes jis menininkas.

Sunku įsivaizduoti, kad Lietuvoje, ginčų ardomoje, galėtų pasirodyti toks stojiškas kinematografinis požiūris į tragišką individo lemtį konkrečioje situacijoje ir galbūt amžinybėje. Nelengva nuspėti, kas būtų, jei talentinga Išvano Sabo juosta kokiais nors fantastiniais keliais pasiektų Lietuvos ekraną — tuščios salės? Štai ir spėliok, kinematografiška lietuvių tauta ar ne?

"Literatūra ir menas"

1992-29,07.18