Universalioji ašara

Latvių spauda neseniai su pastebimu pasididžiavimu pranešė, kad naujasis režisieriaus Janio Streičo kūrinys „Atminti arba užmiršti" bus pirmasis latviškas filmas, demonstruojamas JAV ekranuose. Žinant, kaip nelengvai į didžiųjų kapitalistinių šalių rinką skinasi kelius socialistinio kino kūriniai, nešantys tiesos žodį ir informaciją (užsienyje tiesiog būtiną) apie mūsų gyvenimo būdą, didžiuotis tikrai verta. Kiek keisčiau šis faktas nuskamba bendrame šiuolaikinio tarybinio kino kontekste ar net lyginant naująjį filmą su kitais, žymiai originalesniais, to paties režisieriaus kūriniais: „Mano draugas — nerimtas žmogus", „Teatras", „Baltųjų naktų spalvos limuzinas".

Antai pastarajame itin ryškus nacionalinis koloritas, kurio jau nė su žiburiu nerasi „Atminti arba užmiršti" kadruose. Veiksmas čia vystosi standartiniame šiuolaikiniame mieste, tarp komfortabilių interjerų, rodančių aukštą herojų Jansonų materialinį statusą, ir... medicininėse sferose. Žavioji Nina Janson, nepaisydama medikų draudimo, kažkada nesėkmingai gimdė, slapčia nuo vyro įsūnijo kitą vaiką, o paskui paaiškėjo, kad jos tariamai miręs sūnelis auga, tik ji nebeturinti į jį jokių teisių. „Scenarijaus pagrinde — tikras faktas. Mes tik pakeitėme savo herojų vardus", — tikina režisierius.

Juo netikėti iš tiesų nėra pagrindo. Gyvenimas mums kartais prikrečia melodramatiškiausių pokštų. Greičiausiai tikrai buvo panaši atsitiktinumų pynė, tačiau meno kūrinyje ji atrodo scenaristo O. Rudnevo sufantazuota. Norėdami, kad faktai neskambėtų jau visai neįtikėtinai, autoriai pasitelkia sudėtingą aiškinimo mašineriją (jaunutė nepatyrusi medicinos sesuo sutrinka, išvydusi klinikinę kūdikio mirtį, nelaiku pakelia telefono ragelį ir t. t.), labai apsunkinančią filmo statinį, vedančią į šalį nuo pagrindinės — moralinės — problemos. O ją ekrane bando spręsti Nikolajus Jansonas (Girtis Jakovlevas, toks pat beveidis, kaip ir mūsų „Mainuose") ir Nina, kurios dvasinį sutrikimą, pasitelkdama labai efektingas priemones, tapo Liudmila Čiursina. Antai, net kulminacinė žmonos prisipažinimo scena vyksta Ninai sėdint prieš veidrodį.

Taip, „Atminti arba užmiršti" — atvira melodrama, kuri be jokių abejonių išspaus nemaža ir mūsų, ir užsienio žiūrovų ašarų. Kaip melodrama, ji ganėtinai kultūringa ir „universali". Po to, kai, sakysim, JAV ilgus metus pirkdavo tiktai tarybinius filmus baletus, tai, žinoma, šiokia tokia pažanga. O vis dėlto labai džiaugtis būtų naivu, nes tikrą, gilų, įvairiapusį mūsų tikrovės, mūsų žmonių ir mūsų idėjų vaizdą pateikia visai ne tokie filmai.

Saulius Macaitis

Literatūra ir menas, 1982-33, 08.14