Klubinio video link

Saulius Macaitis

1990-06-09

Ne, nepamanykite, jog gana kategoriška šių eilučių autoriaus nuomonė dėl videoseansų staigiai pasikeitė, jog ėmiau karštai sveikinti šią modernią audiovizualinę priemonę. Kino meno kūrinys, pamatytas per videosistemas, man ir toliau žadina tik pasiutusį norą jį išvysti „normaliame" kino ekrane — be to „grūdo", be linijų, be juodų kontūrų apie personažus ir daiktus, be anilininių spalvų, kokiomis, tarkim, Felinis tiesiog negalėjo nuspalvinti savo „Kazanovos". Gal tiesiog nebesu toks kategoriškas. Štai Džordžo Deningo pilnametražis multifilmas „Geltonoji submarina", su pieštais Bitlais, savosiomis triumfuojančio poparto keistenybėmis gerai pritapo būtent prie videoekrano savitumų. Ir nors tokie atvejai dar gana reti, nors Respublikos videosalonuose šiaip jau, aišku, tebetvyro chaosas (ir techninis, ir pirmiausia repertuarinis), — esama ir malonesnių pavyzdžių. Pirmiausia tai susivienijimo „Lietuvos kinas" videosalės, irgi ilgai ir desperatiškai ieškojusios specifinio kelio, dabartinė veikla, kurioje regi bent jau tam tikrus bandymus pažaboti chaosą, sukurti savą prasmingą sistemą.

Kai kino teatrų ekranuose triumfuoja kokios nors „Deivės Kali paslaptys" ir panaši makulatūra, ar ne geriau, kaip šią savaitę, numojus ranka į galimus techninius minusus, apsilankyti Vilniaus Kalvarijų gatvės 186 name ir susipažinti su 1977 metų amerikine juosta „Džulija", plačiai išpopuliarėjusia pasaulyje? Gimęs Vienoje, o vėliau emigravęs į Holivudą režisierius Fredas Cinemanas gerai pažįsta vaizduojamąją medžiagą: 1934-ieji, Hitleris jau valdžioje, Austrijoje „anšliusas", ir intelektualams, ir šiaip žmonėms kyla tragiška būtinybė rinktis. Pažangųjį kelią, bobiškai drebėdama dėl savo kailio, renkasi jaunutė JAV dramaturgė Liliana Helman (pagal jos autobiografinę apysaką filmas ir sukurtas), pirmiausia įkvėpta ne pačių idėjų, o vaikystės draugės, aristokratės Džulijos, šviesaus pavyzdžio. Džeinė Fonda (Liliana) ir Vanesa Redgreiv (Džulija) kuria bene subtiliausią moterų duetą kino istorijoje. Čia pasirodo ir Dešielas Hametas, ir Skotas Fičdžeraldas su savo Zelda — figūros, sukelsiančios daug džiaugsmo intelektualams, o teatrų festivalis Maskvoje, į kurį tada vyko L Helman, tiksliau, pačios Maskvos atmosfera perteikta viena vienintele detale (tačiau kaip!), „Metropolio" viešbučio budinčios kupinu neapykantos žvilgsniu į civilizuotą, bet nuo to žvilgsnio tuojau susigūžtančią Lilianos Helman figūrėlę. „Džulija" negali būti neįdomi ir tiesiog aštrios fabulos gerbėjams: stambios pinigų sumos pervežimo per sieną istorija, užimanti esminę metražo dalį, pateikta geriausiomis detektyvo tradicijomis.

Tai bene ir bus pagrindinis besikristalizuojantis „Lietuvos kino" videosalės principas: rodyti meniškus, bet ir patrauklius kino kūrinius; auklėjant žiūrovą, nuosekliai supažindinant jį su stambiomis pasaulinio kinematografo figūromis, grupuoti filmus į ciklus. Antai čia rengiamasi kontroversinio anglų-amerikiečių režisieriaus Džono Burmano, Manhatano žydų, genijaus, pašaipiojo melancholiko Vudžio Aleno, „žvaigždės" Dastino Hofmano, australų kino atnaujintojo, dabar darančio ryškią karjerą Holivude — Piterio Veiro retrospektyvoms. Su tokiais ciklais videosalėje bus metodiškai (ir dykai) supažindinami konservatorijos studentai, būsimieji režisieriai, o tai dar sykį byloja tvarkomo filmų demonstravimo naudai. Būdinga, kad salėje jau nebeturi pasisekimo primityvesnės karatė ir panašios juostos, kad publika jau pajuto būtent klubinio rodymo prasmę ir skonį. Kad tik iniciatoriams nepristigtų išmonės ir ištvermės!..

Saulius Macaitis

LM kino apžvalgininkas

Literatūra ir menas, 1990-23, 06.09

Komentarai