Dvigubas retro
Ne vien MM ir jos legenda lemia pažintinę filmo vertę (jaunam žiūrovui) ir kelia nostalgiją (pagyvenusiam). „Džiaze tik merginos!" — situacijų komedijos žanro klasika. Holivudo veteranas Bilis Vailderis, pažįstamas mums ir kitais pavyzdingai tvirtai suremtais įvairių žanrų filmais — detektyvu „Kaltinimo liudytojas", tragikomedija „Butas", melodrama „Fedora", — iš vargšų merginomis persirengusių muzikantų istorijėlės išsunkia viską, kartu neprarasdamas saiko ir takto. Amatas nušlifuotas kaip reta! Nedažnas režisierius sugeba taip tiksliai diriguoti linksmybės potvyniams ir atoslūgiams. Režisūros galima mokyti, pasitelkus net antraplanes filmo linijas, atrodytų, atsitiktinius „gegus", kurių kiekvienas turi netikėtą pradžią, raidą ir juokingiausią pabaigą (prisiminkim kad ir vienintelę įkaušusio misterio repliką „Įpilkit man dar kavos" bei jos variacijas arba įžūlių akelių berniūkščio liftininko liniją).
Žiūrovai, be abejo, pastebės B Vailderio juostos ir neseniai demonstruotos komedijos „Tutsi" situacijų giminystę, pajus, kad pastaroji perteikta kur kas laisviau, gyvenimiškiau. Bet filmo „Džiaze tik merginos!" senamadiškumas turi, kad ir kaip keista, savų privalumų. Čia labai įdomiai susikryžiavo net trys laiko plotmės. Pirmoji — siužetinė (1929 metai, ekonominės krizės pradžia, sausas įstatymas ir butlegerystė, gangsterizmo užuomazgos ir visuotinė meilė džiazui). 1959-aisiais, nors tuomet dar neegzistavo retro stilius, režisierius aiškiai parodijavo penktojo dešimtmečio Holivudą: ekrane pasirodo „juodosios serijos" archetipai, Tonis Kertis pirmąkart ironizuoja savo amplua — galanterinio gražuolėlio tipą, o dviprasmiškame hepiende gražiai pasityčiojama ir iš „rojaus palapinėje" teorijos, kurią kuo rimčiausiai propagavo Holivudas, ir iš kai kurių moralinių tabu, kuriuos įteisino dar veidmainiškasis „Heiso kodeksas“.
Taigi „Džiaze tik merginos!" — be kita ko, retrospektyvinis pašaipus žvilgsnis į savo šalies kino istoriją. Na o 1985-aisiais filmas tarsi įgauna naują patinos sluoksnį. Ne tiek komedinį, kiek nostalgišką atspalvį. Merilinos Monro ir jos draugužių linksmasis amoralizmas šiandienos Holivudo filmų kontekste atrodo angeliškai tyras, o gangsterių sindikatai mūsų dienomis irgi, regis, apsieina be jubiliejinių tortų...
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1985-21, 05.25