Charakterio dialektika

Tikro meno alsavimą jauti naujame „Mosfilmo" kūrinyje „Sparnai". Tai bekompromisinis, sudėtingas, momentais — skaudus filmas, kaip skaudus ir sudėtingas kartais būna patsai gyvenimas. Filmas, kuriame, matyt, galima rasti ir kai kurių klaidų. Tačiau centrinis jo personažas, dėl kurio filmas ir buvo pastatytas, jaudina nepakartojamu atradimo naujumu.

 

„Sparnai" — filmas apie buvusią lakūnę, gvardijos kapitonę Nadeždą Stepanovną Petruchiną, dabar vadovaujančią amatų mokyklai. Šiandieninis jos gyvenimas apibūdinamas tiesiomis, it mokyklos koridoriai, linijomis: darbas, deputatės veikla, ištikimybė karo prisiminimams. . . Nadežda Stepanovna nepozuoja, sakydama dukteriai, jog niekad nežinojusi žodžių: „Tegu padaro kiti". Jinai ir jos karta — 30-ųjų metų komjaunuoliai — neišsisukinėdami eidavo į sunkiausią darbo barą, jie su kaupu statė ir kovojo. Bet šiandien dvasinis gyvenimas tapo žymiai sudėtingesnis, ir filmas „Sparnai" apie tai kalba su paperkančiu atvirumu. O Nadeždos Stepanovnos ir kitų veteranų pabrėžtas principingumas, tikėjimas šiandien dar dažnai tebesilaiko vien atgyvenusios, naivios frazės, naivaus maksimalizmo formų. Čia ir gludi ištakos tos gilios žmogiškosios   tragedijos,   kurią   matome   filme.

 

Nadeždą Stepanovną vaidina aktorė Maja Bulgakova. Tai darbas, vertas atskiros studijos. Kaip pamirši herojės veidą, nepažįstantį kosmetikos, jos kareivišką žingsnį, jos manierą nešioti grubaus kirpimo švarką su ordinų juostelėmis, taip primenantį mundurą, o už viso to — nerimą, kurį dengia pakeltas tonas ir nelinksmas humoras. Vienas didžiausių filmo privalumų, matyt, ir yra šis atsisakymais vaizduoti heroję kaip visiems laikams susiklosčiusį charakterį, bandymas perteikti sudėtingą jo dialektiką, savotiškos krizės nuojautą. Neturinti ypatingo išsilavinimo, Nadežda Stepanovna intuityviai   jaučia   savo   atsilikimą,   ir   puiki aktorė nesugaunamais štrichais perteikia jos vidines abejones.

 

Viena įdomiausių filmo scenų - ta, kai Nadežda Stepanovna aplanko dukterį. Kupina kilnių norų atstatyti beirstančius santykius, ji kiekvienu grubiai nuoširdžiu savo gestu, kiekvienu žodžiu tik gilina bedugnę, skiriančią ją nuo jaunų, išsilavinusių žmonių kompanijos. Tas pats nepakantumas, kuris , gal būt, kažkada tiko darbui su beglobiais, šiandien atstumia nuo Nadeždos Stepanovnos jos mokinius. Negalima sakyti, kad skaudūs pralaimėjimai būtų galutinai palaužę seną karį Nadeždą Stepanovną. Bet ji kankinančiai susimąsto, ir tai jau teikia vilties.

 

Pagal V. Ježovo ir N. Rozancevos scenarijų filmą pastatė jauna režisierė L. Šepitko, privertusi apie save kalbėti jau pirmuoju darbu - Č. Aitmatovo ekranizacija „Kaitra". Skrupulingai analitinę, nevengiančią aštrių kampų jos režisūrinę manierą naujajame filme neretai perpina poetinis leitmotyvas. Tai buvusios lakūnės prisiminimai apie dangų, į kurį ji niekad nebegalės sugrįžti. Negalima pamiršti tragiškos scenos, atplaukiančios iš prisiminimų, kai Nadeždos Stepanovnos lėktuvas sklando beviltiškame šokyje apie pamuštą jos draugo mašiną, kai dar trys sekundės... dvi... viena - ir įvyks kažkas nepataisomo...

 

Dangaus kadrai užpildo kino apysaką giliai prasmingu turiniu. Ir kai finale Nadežda Stepanovna, nepaisydama išgąsdintų jaunų aviatorių šūksnių, paskutinį kartą šauna į pilkšvą viliojančią erdvę, šį vaizdą priimi ne tik kaip įdomų estetinį sprendimą, bet ir kaip savotišką katarsį, kurį praėjusi herojė jau sugebės naujai įprasminti gyvenimą.

 

„Sparnai" - nelengvas filmas. Jis nėra efektingas, jis gali net pasirodyti nuobodoku. Bet tai įdėmus ir protingas filmas. Tai vienas tų kūrinių, kurie valdingai ir ilgam prikausto, prie kurių mūsų mintys ir jausmai tolydžio grįžta - norime mes to, ar ne...

 

S. Kovas

 

Literatūra ir menas, 1966-48, 11.26