Be iliuzijų
Šią mikrorecenziją norisi pradėti net ne rekomendacija, o kone beviltišku šauksmu: pažiūrėkite filmą „Neprofesionalai"! Juk viskas, atrodytų, prieš šį potencialaus žiūrovo žingsnį, pradedant gerais orais, atostogų nuojauta, nepalankia rimtajam kinui, ir baigiant kino studijos „Kazachfilm" menka menine reputacija. Pastarajam motyvui atremti priminsime jau klasikines Andrejaus Michalkovo-Končialovskio („Pirmasis mokytojas"), Larisos Šepitko („Kaitra") pirmąsias juostas, irgi nufilmuotas Vidurinėje Azijoje. Ir „Neprofesionalų" kūrėjas - debiutantas maskvietis Sergejus Bodrovas. Na, o tuos, kurie atidėlios „Neprofesionalų" žiūrėjimą rudeniui, įspėsime, kad tuo metu šis naujas filmas bendromis kinofikatorių pastangomis greičiausiai jau bus nurašytas.
Kinofikatorių klaną prisiminiau ne dėl tradicinio nepakantumo, o todėl, kad peržiūroje buvau šių „profesionalų" pasipiktinimo šūksnių ir durų daužymo liudininkas. Kas jiems nepatiko? Pirmiausia turbūt filmo rūstus asketizmas, visokių pramoginių momentų atsisakymas, nepaisant to, kad „Neprofesionalų" herojai — jaunimo estradinio ansamblio nariai. Gal šokiravo apnuoginta, visu balsu, o ne puse lūpų, ištarta tiesa apie mūsų tikrovės skaudulius, dėl kurios S. Bodrovo filmas, tegul neilgai, trejus metus, bet vis dėlto pabuvojo ant uždraustų kūrinių lentynos.
Klerkiančiu autobusiuku neprofesionalų ansamblis važiuoja per nykią, be gyvybės žymių kazachų stepę, kuri čia net ne nacionalinio regiono ženklas (filme papasakota istorija puikiausiai galėjo atsitikti ir Lietuvoje), o greičiau neperspektyvaus, neįprasminto egzistavimo įvaizdis. Absoliučiai niekam nereikalingi „šefų koncertai" su salsvomis optimistinėmis dainuškomis ir keliais kareivukais, keliomis moterėlėmis vietoje publikos. Muzikantai alkani, niekas, net nuolankiausiai paprašius, jų nepamaitino. Jie tuščiai plepa tarpusavy, bet jauti, kaip auga vaikinų tūžmastis, kartėlis, kuris kiekvieną akimirką gali išsilieti beprasmišku žiaurumu. Užmušė perkarusią karvę, paliko ją draskyti benamiams šunims, ir tik vienas žingsnis skyrė muzikantus, dar beveik paauglius, nuo tikros žmogžudystės, nebepataisomo „profesionalizmo ".
Žiauri, „juoda", sukrečianti scena. Stepę staiga ima dengti sniegas — bet ne apvalantis, švarus, o greičiau akompanuojantis sielų šalčiui. Parkrito bėgusi moteris, šviesaus šypsnio senelių namų gyventoja Ženia, ir iki tol kentusi vienus pažeminimus (ją su giliu skausmu kuria žinoma Maskvos aktorė Valentina Talyzina). Gal jai tai būtų išeitis — žūti nuo trijų vaikinukų rankos? Bet gyvenimo instinktas stipresnis, ir karštligiškai ištarti žodžiai: „Aš niekam nesakysiu" išgelbsti pirmiausia galbūt ne ją, o tuos tris, sustingusius dvejojančiomis pozomis.
Būdinga, kad visi filmo personažai, dar neišbarstę dvasingumo, silpni fiziškai. Skrandžio opa kamuoja ansamblio vadovę Mariną, vos besilaiko Ženios gyvastis, mielas, bejėgis idealistas, senelių namų direktorius, merdi nuo diabeto. O tie, kurie sveiki, kupini jėgų, eikvoja jas melui, gobšumui, agresijai. Ir tai liečia ne tiek muzikantus, kurie dar gali susiformuoti įvairūs, o keliais negailestingais štrichais piešiamą suaugusiųjų aplinką: parduotuvės vedėją ir jos automobiliais besigiriantį kavalierių, aiškiai ne iš algos nutukusį senelių namų virėją, cinišką, grubų tarybinio ūkio vadovą — „gyvenimo šeimininkus", tiesiog provokuojančius atsakomąją drastišką jaunųjų reakciją. Ko norėti, jei net moterėlė iš senelių namų, gavusi niekingą seniūnės „postą", piktnaudžiauja juo, engdama kitus nelaimės draugus, nors, ko gero, daro tą automatiškai: taip liepianti visuomeninė padėtis... Kur mes nuėjome?!
Įžvalgesnis žiūrovas pastebės kukliuose „Neprofesionaluose" gilių ir nelinksmų minčių apie „valdžios" ir „masės" santykius, apie sielas tvirkinantį melą (šefų koncertų idėja), apie kartų problemą: juk perimama ne tik dvasinė patirtis, o ir grobuonio įgūdžiai. Tai rimta visuomeninės terapijos pamoka, perteikta brandžia kinematografine kalba, nepaliekanti jokių tuščių iliuzijų, ironiškai skambėjusių nebent pradinėse neprofesionalų ansamblio dainose.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1988-25, 06.18