Draugų balsai
Rytoj — paskutinieji Čekoslovakijos filmų festivalio, skirto 37-osioms šalies išsivadavimo iš fašizmo metinėms, seansai. Čekų bei slovakų kinematografininkai parodė Vilniuje šešetą naujausių savo filmų. Lygiai pusė programos buvo pramoginė, rodanti, kaip ieškoma kontaktų su publika: V. Čecho detektyvas „Kaip apgauti advokatą", Z. Mikos komedija „Nenusivilk palaidinukės" bei O. Lipskio („Limonadinis Džo", „Adela dar nevakarieniavo") dar viena parodija — „Paslaptinga pilis", galinti, beje, patenkinti ir rafinuotesnio skonio žiūrovą, savo objektu šį sykį pasirinkusi mažiau žinomą Žiulio Verno romaną.
Prie pramoginio kinematografo, atrodytų, nebūtų sunku priskirti ir režisieriaus Iržio Mencelio juostą „Seni geri laikai" (originalo pavadinimas"—"Kirpimas"). Juoko bangos, aidinčios kino teatro salėje, ar, atvirkščiai, pasipiktinusių, išeinančių žiūrovų krėslų bildesys rodo, kad abejingų šiam filmui, surinkusiam kuo gausiausią auditoriją tėvynėje, nebuvo ir pas mus. Tiesa, mums nėra pernelyg įprasta, kad pagrindiniu meno kūrinio motyvu gali tapti... erotizmas. Kaip ir pirmuoju Iržio Mencelio ir rašytojo Bohumilo Hrabalo bendradarbiavimo atveju, kaip „Ypatinguosiuose traukiniuose", kadaise publikuotuose lietuvių kalba, ekranas kupinas nesunkiai įskaitomos erotinės simbolikos; netgi gausios valgio scenos čia, kaip matytoje R. Fildingo „Tomo Džonso" ekranizacijoje, nėra svarbios savaime, tačiau išreiškia erotinio bado mintį.
Provincijos gražuolės Maruškos (Magda Vašariova, ypač įsiminusi vaidmeniu filme „...ir pasveikinkit kregždutes"), jos ne per aistringiausio vyrelio (Iržis Šmiceris) bei jo neužsičiaupiančio pusbrolio (Jaromiras Hanzlikas, atrodo, dar, taip neseniai buvęs romantiškuoju filmo „Romansas kornetui" herojumi) istorija papasakota ekrane, pasitelkiant tradicinį čekišką humorą. Tai subtilus ir elegantiškas, tai vėl liaudiškai grubokas filmas „Seni geri laikai", atrodo, galėtų būti geru pavyzdžiu lektoriui, užsimojusiam išaiškinti nelengvai apčiuopiamą skirtumą tarp erotinio meno ir tiesiog pornografijos, kuria draugų filmo, kad ir labiausiai veidmainiaudamas, neapkaltinsi.
Savaip įdomus ir Vilniuje viešėjusio Jaroslavo Baliko (jis įsimintino filmo „Liūdnos meilės pavasaris" autorius) naujas kūrinys „Paskutinis sustojimas". Čia yra perteiktas netradicinis koloritas, į namus, apgyventus persenusių žmonių, pažvelgta be nereikalingo sensacingumo, žmogiška ir trapi pagrindinių herojų — balsą praradusios operetės dainininkės bei kuklaus muzikos mokytojo — siužetinė melodija. O vis dėlto kūrinys daro mažai konfliktiško įspūdį. Net tais momentais, kai yra apčiuopiama kokia skaudi problema, režisierius skuba į laimingą nuglaistančią baigtį, kaip, sakysim, rodydamas „etatinį" senelių namų skundiką, kas vakarą stuksenantį mašinėle dar vieną neapykantos pritvinkusį popiergalį, tačiau gana skubiai (ir nelogiškai) persiauklėjantį.
Savotiškai pabrėžiant kūrinio svarbą, festivalis buvo pradėtas žinomo slovakų režisieriaus Štefano Uherio filmu „Pjauti žolę". Iš tiesų jame keliamos problemos — kaimo ir miesto santykis, nūdienės inteligentijos šaknys, tenkinimasis pseudokultūra — toli prašoka konkretaus geografinio regiono ribas. Šiame neįmantrios, bet autentiškos faktūros kūrinyje apvilia tik tas šaltas racionalumas, kurį pasitelkęs scenarijaus autorius (buvęs kritikas) Slavomiras Rozenbergas visas linijas veda į iš anksto nujaučiamą finalą. Žimoma, šiose žaviose, nors sunkiai prieinamose, kalvotose pievose bus šienaujama ir kitąmet, ir dar po daugelio metų; jeigu nebeatvažiuos filmo herojaus, senojo valstiečio (Jozefas Kroneris), sūnūs, gyvybingą tradiciją pratęs jo anūkai... Tik klausimas, ar šiai nesudėtingai minčiai reikėjo tokios įrodymų sistemos — su infarkfais, su alkoholizmu, su — kad ir ironiškai pateiktomis — citatomis iš Dekarto bei Šekspyro.
Čekoslovakijos filmų festivalis parodė mums šios šalies kinematografo kasdienybę. Suvokėme, kad tai gyvas, besivystantis meninis organizmas, kuris mus stebins greičiausiai dar ne vieną sykį.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1982-21, 05.22