Šaltiniai ir seklumos
Man regis, amerikiečių režisieriaus Marko Raidelio „Upė" - tas filmas, apie kurį tiesiog būtina sąžiningai informuoti iš anksto. Auditorija dėl to gal net sumažės, užtat nebus iliuzijų, nebus ir nusivylimų. Mat dabar tvirtai susiformavusi mūsų publikos nuomonė: „amerikinis filmas" - būtinai šlageris, triukšmingas, dinamiškas, kupinas prievartos, kraujo bei sekso ir todėl mylimas. O „Upė" - ne dinamiška, greičiau epiška, sekso čia nedaug, kraujo irgi, į šlagerį šis neskubrus pasakojimas apie Tenesio fermerių dalią nė nepretenduoja.
Kokios gi žiūrovų grupės gali rasti „Upėje" ką nors sau įdomaus ir vertinga?
Pirmiausia, tas psichologinis tipas, kuris nepasiduoda visuotiniam šurmuliui, randa laiko įsižiūrėti į reiškinius ar daiktus, pasiskaityti ne tik dienraščio sensacijas, o, tarkim, ir nelengvą Folknerio ar Koldvelio prozą. Tegul „Upė" tokio lygio ir nepasiekia, bet kino repertuare ji vis dėlto teka prieš srovę, jos (dar neseniai tokia pabodusi) rami socialinė psichologinė analizė šių dienų kontekste atrodo vėl šviežia.
Šį tą „Upėje" sau ras estetizuoto kino reginio gerbėjai. Įstabi plastika, vaizdinis gamtos ir žmogaus ryšys, talentingai fiksuojamas įdvasintos emigranto, vieno žymiausių nūdienio kino operatorių Vilmošo Žigmondo kameros: net pradinė liūtis ir potvynis, net toks proziškas objektas, kaip traktorius purve, stiprinantis užtvankėlę, pateikiama ne natūralistiškai, o poetiškai. Realizmas ir poezija žymi aktorės Sisi Speisek vaidybą. Išugdyta tokių režisierių, kaip Malikas, Oltmenas, Kosta Gavras (matėme jųdviejų bendrą darbą „Dingęs be žinios"), ji be priekaištų vaidina fermerio žmoną Mei Garvi. Gaila, jos partneris, populiarusis australietis Melas Gibsonas, tėra tipažas, ne daugiau; gal jam tikrai verčiau nebesvajoti apie Hamletą, vengti „Upių" ir toliau demonstruoti muskulatūrą „Bepročio Makso" ar „Mirtino ginklo" tęsiniuose.
Dar „Upę" rekomenduočiau būsimiesiems Lietuvos ūkininkams ir politikieriams. Pirmiesiems - kad suvoktų laisvos konkurencijos riziką, savo akimis išvystų ir fermerių turto varžytines, ir tokią detalę, kai dėl visiško skurdo aimanuojantys Tenesio fermeriai vis dėlto naudojasi ir mikrobangų krosnimis, ir kita modernia - dėl akių kiek aplamdyta - technika, kad suvoktų greta jų egzistuojant galingą bankų sistemą. Antriesiems -- kad įsijaustų į ekrane taip ryškiai perteiktą amerikiečio individualizmą ir nebeturėtų kokių iliuzijų.
Politikai man turbūt atkirstų, kad „Upės" finale vis dėlto triumfuoja solidarumas. Taip, bet koks? Kone marksistiškai, klasiškai suvoktas, verčiantis prisiminti ir Ruzvelto „naująjį kursą", ir „prosovietinį" seną Kingo Vidoro filmą apie bedarbių komunas - „Duona mūsų kasdieninė".
Dar vienas įrodymas, kad imperinis mąstymas visur panašus. Štai dabar dėl savo žemės sklypelio, savo upės naudinga būti solidariam, o prieš tai naudinga buvo tapti štreikbrecheriu fabrike, ir Tomas Garvis, amerikietiškojo pragmatizmo vedamas, sąžinės skrupulų beveik nekamuojamas, kruopščiai nusivalęs piketininkės spjūvį nuo skruosto, juo ir tapo. . .
Bala nematė tos politikos. Juoba kad ,,Upė“ geba išplaukti virš jos, geriausiomis scenomis išaukštinti gimtosios žemės meilę, sujaudini, kai tas amžinas ryšys sutrikdomas. Toks yra epizodas fabrike, kada į metalo liejimo cechą iš netoliese plytinčių rūdžių spalvos laukų užklysta. . . brakonierių pabaidyta stirna. Linksmai šurmuliavę apie kepsnį darbininkai žvelgia į šį gamtos kūrinį, baugščiai žengiantį tarp besiliejančio plieno, ir aptyla. Paskui jie, nesitarę, prašviesėję, kartu išgena stirną į laisvę, kur už apdergtų, nuniokotų laukų dar, tikėsimės, teka ir Upė.
Saulius Macaitis
LM kino apžvalgininkas
Literatūra ir menas, 1990-30, 07.28