Prasmingas paprastumas
Naujame estų filme ,,Šaltinis miške" susipynė buitinės „šeimyninės" istorijos ir socialinės dramos elementai. Pirmosios jo dalies socialumas, tiesą pasakius, ir baigiasi žiniomis apie buržuazinės Estijos valstiečių skurdą (pavyzdžiui, jaunosios Minos tėvai per visą gyvenimą nesugebėjo susitaupyti karvei)... Čia svarbiau pirmasis Minos jausmų pabudimas, jos vergiškas paklusnumas tėvams, susižieduojant su pasiturinčiu našliu Karlu Oliu, paskui — tylus maištas ir santuoka iš meilės — su tokiu pat pliku it tilvikas, Akseliu, teturinčiu skolon pirktą armoniką...
Antrąją kūrinio dalį, labiau punktyrišką, žymi socialinių permainų atgarsiai: Tarybų valdžia, prasidedantis karas. Bet tai būtent atgarsiai — socialinio gyvenimo faktų atspindžiai varganoje naujakurių sodyboje. Antai Tarybų valdžios atėjimas filme „Šaltinis miške" perteikiamas epizodu, kur herojai, nepatikliai džiūgaudami, žiūrinėja naujosios valdžios jiems grąžintą vekselį, tarsi išlaisvinimo simbolį. Akselio blaškymasis, atėjus karui, - eiti į Tarybinę Armiją? pasilikti su „miškiniais"? - vėlgi nuskamba netradiciškai: viename epzode jis su tais, kitame - su kitais. . . Bet ligtolinė charakterio raida padeda suvokti: tai labai būdinga visada nenuosekliam Akseliui. Tik čia jau, žinoma, nebe tas lygis, kaip anksčiau, kada, pragėręs miško kirtėjo algą, vaikinas versdavo kaltę žmonai - ko neatėjusi pasiimti? Nenuoseklumas, renkantis istorinę poziciją visada keršija. Taip įvyksta ir šį kartą. Minai laukiantis ketvirto vaiko, Akselis kvailai, beprasmiškai žūva nuo „miškinių" kulkos - beje, už kadro, kas vėlgi labai atitinka šio kupino rūstaus lyrizmo filmo stilių.
Kaip matyti, „Šaltinio miške" medžiaga artima ir lietuviškojo kino išvarytoms vagoms. Visų pirma, tai liečia kelio pasirinkimo problemą. Vis dėlto juostos savitumas nekelia jokių abejonių. Tiriant filmo genezę, greičiau būtų galima prisiminti klasikinę skandinavų literatūrą - nuo Anderseno Neksės ir Laksneso iki Gjelerupo,-jos sunkius sulėtintus ritmus, dėmesį buičiai, darbo išaukštinimą, netgi panteistinius motyvus ir tradicinį finalinį katarsį. Jo vaidmenį čia atlieka mylinčios senutės motinos antausis praradusiai gyvenimo skonį Minai. „Ką gi, mirk, jeigu gyventi negali", - sako šioje stiprioje scenoje senoji, o žiaurioje frazėje jauti pulsuojant humanistinę potekstę.
Kitas, jau kiek ginčytinas, estų filmo savitumo šaltinis - jo aiškūs... feministiniai motyvai. Visi personažai vyrai čia arba niekšai (kaip Karlas Olis), arba tokie silpni, bevaliai, reikalaujantys nuolatinės moters globos, jos vadovavimo šeimai, kaip Minos tėvas arba Akselis. Filmo moterys stoiškai priima šią lemtį: jos nė tik pratęsia giminę, bet ir atidirba už vyrus fizinį darbą, praktiškai maitina savo šeimas, taria lemiamą žodį visais klausimais, reikalaujančiais ryžtingo sprendimo. Net ir prisimenant, kad „Šaltinis miške" yra dviejų moterų - rašytojos Veros Sar ir režisierės Leidos Lajus - kūrybinio bendradarbiavimo vaisius, šis momentas nuskambėjo kiek keistokai - labiausiai dėl pretenzijų į apibendrinimą.
Ekrane regi puikų aktorių ansamblį, sodriai ir originaliai tapantį netolimos praeities figūras. Verta įsidėmėti debiutantės Elės Kul pavardę: Minos vaidmeniu ji sukūrė tikrą himną dirbančiai, mylinčiai, motiniškų , jausmų apimtai, besivadovaujančai neklystančia liaudiška intuicija moteriai. Įdomu stebėti lengvą ir tikslią Lembito Ulfsako (Akselis), šiuo metu kuriančio Tilio Ulenšpigelio vaidmenį kine, vaidybą, dar kartą susitikti su puikiuoju Juriu Jarvetu (Minos tėvas). Na, o Kauno dramos teatro aktoriaus Antano Barčo sukurtas Karlas Olis - stiprus, net ir tam tikro žavesio turįs grobuonis, kurio blogis ne šaržuojamas, o brandinamas iki tragizmo ribos, - galėtų patraukti ne tik mūsų žiūrovų, bet ir režisierių dėmesį. Juk A. Barčas, sukūręs jau tris didelius vaidmenis estų filmuose, taip vis dar ir neranda kelio į lietuvišką ekraną.
Saulius Macaitis
Literatūra ir menas, 1975-07, 02.15