KP svečias. Režisierius Tomas Vengris: „Voveraitę“ „rašėme“ kamera (interviu)

Jauno ir talentingo JAV gyvenančio lietuvio režisieriaus Tomo Vengrio trumpametražio filmo „Voveraitė“ (Squirrel) premjera įvyko vasarį vykusiame Berlyno kino festivalyje, o šį savaitgalį ir vėliau filmas bus parodytas „Kino pavasario“ programoje „Lietuviai svetur“ Vilniuje ir Kaune (anksčiau festivalyje rodytas režisieriaus baigiamasis Amerikos kino instituto darbas – trumpas filmas „Kalifornija“).

„Voveraitė“ pasakoja apie paauglę, kuri leidžiasi į nekaltus apmąstymus apie meilę ir seksą, tačiau juos ekrane netrukus pakeičia skaudi realybė.

Su režisieriumi kalbamės apie jo įspūdžius iš Berlyno, jo filmo temą, eksperimentavimą su kino kalba, montuotojo darbą prie Terrence`o Malicko filmo „Taurių riteris“, vasaras Lietuvoje ir kelią į ir kino pasaulyje.

-- Kaip pavyko patekti su filmu į Berlyno kino festivalį? Kokius įspūdžius paliko šis festivalis?

--„Voveraitę“ koprodiuseris festivaliui nusiuntė, galima sakyti, paskutinę minutę – prieš pat baigiantis pateikimo terminui, tad, nors galutiniu rezultatu esame labai patenkinti, didesnių vilčių į jį nedėjome... Ir be galo nudžiugome sužinoję, kad filmas buvo priimtas į oficialią programą. „Voveraitės“ filmavimo metodas, sakyčiau, gana eksperimentinis.

Berlyno festivalis buvo puiki patirtis. Ten vyko be galo daug  įdomių  renginių, tad buvo tiesiog neįmanoma pamatyti ar  nuveikti visko, ką norėjosi. Tačiau sutikau daug įdomių  kino pasaulio žmonių ir tikiuosi, kad  su kai kuriais iš jų bus progų kartu padirbėti  ateityje.

-- „Voveraitės“ tema - paauglių seksualumas. Kodėl ji tau buvo svarbi?

-- Manau, kad šis filmas ne tiek apie „paauglių seksualumą“, kiek apie didžiulę prarają tarp iliuzijų ir gyvenimo tikrovės. Man norėjosi vizualiai perteikti tą psichologinę būseną, kai bandoma save įtikinti, jog gyveni vienokį gyvenimą, tačiau realybėje jis visai kitoks. Manau, kad tai gana universali tema (nors aplinkybės ne visada tokios tragiškos). Istorijos fone  – jaunos merginos  seksualumas, tiksliau jaunos merginos, kuri klastingai įviliota į prostituciją. Filmo idėja vystėsi laipsniškai. Pradžioje mes (mano bendraautorė ir aš) nusprendėme sukurti filmą apie jauną moterį. Tą mintį įkvėpė kaimynystėje Austino mieste, Teksase esantis nebegyvenamas namas (jame vėliau ir filmavome). Namas baisiai apleistas, pilnas visokių atliekų, tarp kurių radome ir aiškiai jaunai merginai priklausiusių daiktų (dienoraštis, piešinėliai, pigus papuošalai ir pan.). Kontrastas tarp jos paliktų daiktų ir nykios aplinkos privertė mus susimąstyti, kas toji mergina buvo, ir koks buvo jos gyvenimas. O prostitucijos idėją pamačiau spaudoje – pastaruoju metu pasirodė nemažai straipsnių apie Teksase iškilusią paauglių prostitucijos problemą, apie atvejus, kai jaunos merginos (dažniausiai pabėgusios iš namų ar iš suirusių šeimų), patenka į vyresnių, jomis pasinaudoti norinčių vyrų spąstus. Suviliotos meilės ir tariamo saugumo pažadais, jos įtraukiamos į neįtikėtinas situacijas. Apie tai teko nemažai skaityti ir kalbėtis su tą pasaulį pažįstančiais žmonėmis. Pradžioje jis atrodė tolimas, ir sunkiai suprantamas, bet giliau susipažinus su merginų istorijomis, viskas ima atrodyti žmogiškiau. Labai liūdna, bet žmogiška. Tai aktuali tema, kurią nedaug kas nori liesti, todėl ir nutarėme šią tema panaudoti kaip foną mūsų trumpo metro filmui.

-- „Voveraitės“ filmavimų metu dirbai su labai nedidele komanda. Kodėl?

-- Dirbti be komandos buvo labai svarbu mūsų filmavimo procesui. Dažniausiai buvome tik dviese - aš ir pagrindinė aktorė. Galima sakyti, kad mes šį filmą „rašėme“ kamera – filmavome po mažą gabalėlį savaitgaliais ir darbo savaitės vakarais. Minimali komanda suteikė lankstumo filmavimui ir laisvės improvizacijai.

-- Kaip pavyko įsidarbinti Terrence`o Malicko filme?

-- Studijavau Amerikos kino institute Los Andžele. Kai T. Malicko prodiuseriai ieškojo tarp institutą baigiančių (ypač režisūrą) studentų kandidatų dirbti režisieriaus montažo komandoje, keli profesoriai rekomendavo mane. Mėnesį padirbėjau su T. Malicko komanda Los Andžele, kur tuo metu buvo filmuojamas „Taurių riteris“ ir po to jau dirbau pilnu etatu Ostine, Teksase, kur režisierius daugiausiai dirba.

-- Gal gali daugiau papasakoti apie darbą su režisieriumi? Ko iš jo iš išmokai?

-- Montažas jo filme labai skiriasi nuo įprasto filmo montavimo proceso. Dažnai jautiesi lyg būtum laboratorijoje, kurioje vykdomi įvairūs audio ir vizualiniai eksperimentai. Dauguma nufilmuotos medžiagos neturi scenarijaus tradicine to žodžio prasme, tad dirbant prie atskirų epizodų dažnai jautiesi lyg „rašytum“/kurtum naudodamas, kad ir turtingą, bet vis dėlto ribotą žodyną...

-- O koks gi buvo tavo kelias į kiną?

-- Jau nuo mažens kurdavau video filmukus. Kai jau ėmė darytis gėda žaisti vaikiškus žaidimus, mes su draugu paėmėme kamerą ir nusprendėme viską filmuoti, kad atrodytų rimčiau ir tokiu būdu galėtume žaisti ir toliau. Nuo tada pamilau kamerą ir susižavėjau montavimo proceso galimybėmis. Tačiau kelias į kiną nebuvo toks tiesus. Pasirinkau studijuoti humanitarinius mokslus ir baigęs dirbau finansų srityje. Filmų kūrimo negalėjau pamiršti ir atsiradus progai grįžau prie jų priimdamas pasiūlymą dirbti tuo metu Niujorke kurto Lenos Dunham filmo „Tiny furniture“ montuotojo asistentu. Po to įstojau į Amerikos kino institutą Los Andžele...

-- Kurį laiką gyvenai Lietuvoje. Ar planuoji vėl čia apsigyventi?

-- Man labai patinka Vilnius ir ten turiu artimų draugų. Norėčiau Lietuvoje praleisti daugiau laiko. Taip pat pasiilgstu Lietuvos gamtos. Vieni geriausiu vaikystės prisiminimų tebėra iš vasarų Dzūkijoje, kur su draugais maudydavomės ežere, stovyklavome ir žaisdavome apleistuose vokiečių bunkeriuose. Labai laukiu kada turėsiu laiko Lietuvoje lankytis dažniau, taip, kaip vaikystėje, tačiau pastaruosius kelis metus buvau labai užsiėmęs ir negalėjau ilgesniam laikui išvažiuoti. Lietuvos tikrai pasiilgstu.

-- Filme „Kalifornija“ kalbėjai apie lietuvių imigrantą JAV. Kiek tau artimas lietuviškas kinas ir lietuviškos temos?

-- Su lietuvišku kinu nesu gerai susipažinęs, bet filmai, kuriuos man pavyko pamatyti, buvo puikūs. Man patinka jų beveik eksperimentinis, laisvas stilius. Juose nesijaučia jokiu griežtu dogmų laikymosi, kaip kai kuriu Europos šaliu filmuose. O „lietuviškos“ temos, ypač apie lietuvių imigrantus, man yra artimos, nes augau imigrantų, vyresnės, o vėliau ir jaunesnės kartos, aplinkoje, man gerai pažįstamas ir suprantamas jų gyvenimas...

-- Kuo užsiimi dabar?

-- Toliau dirbu prie filmų montažo Ostine , šiuo metu daugiausia kaip laisvai samdomas montuotojas. Šį pavasarį ir vasarą turiu pabaigti du nepriklausomų filmų projektus. Tuo pačiu dirbu prie kelių savo asmeninių projektų.

-- Apie ką svajoji? Ar turi planų ilgametražiam filmui?

-- Labai nekantrauju išbandyti šį formatą. Darbuojuosi prie kelių scenarijų, idėjų ir bendradarbiauju su keliais scenaristais. Kelių ilgametražių filmų montavimo patirtis man buvo labai naudinga ir jaučiau, kad esu pasiruošęs pats imtis ilgesnio formato. Manau, kad tai ir bus sekantis mano karjeros kine žingsnis.